prievartavimai

prievartãvimai, žaginimai, nusikaltimai prieš moteris. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje įžengę į Vokietijos teritoriją – fašistinio žvėries irštvą, Raudonosios armijos kariai masiškai prievartavo vietos moteris, t. p. ir Mažojoje Lietuvoje. Taip nebuvo elgiamasi Didžiojoje Lietuvoje. Tai rodo, jog prievartavimų praktika sovietinei vadovybei buvo žinoma ir jos koordinuota. Psichologiniu požiūriu masiniai vietos moterų prievartavimai kartu buvo Mažosios Lietuvos etninio valymo dalis. Taip vietos žmonės buvo įbauginami, verčiami bėgti iš gimtinių, užleisti gyvenamąją vietą okupantui. Masiniai moterų prievartavimai reiškė priešo ir kareivių pažeminimą – tyčia prievartautos net senutės – atseit, priešo kareivių motinos. Negalėjimas apginti beginklių savo moterų savo žemėje vokiečių kareiviams buvo didelis smūgis. Dalis sovietinių kareivių taip keršijo už Vokietijos kariuomenės nusikaltimus Rusijoje ir kitur. Karaliaučiaus krašto civilių gyventojų žudynes ir prievartavimus skatino Baltarusijos III fronto štabo propagandistas, rašytojas Ilja Erenburgas. Raudonarmiečiai dažnai masiškai ir viešai prievartavo moteris, neretai po to jas nusmeigdavo durtuvais. 1945 IV 9 kapituliavus Karaliaučiui, sovietų karinė vadovybė 6 dienoms miestą atidavė karių savivalei, prievartavimams, plėšimams. Kurį laiką tai vyko visame krašte. Sovietiniai kareiviai (kitaip nei kiti užkariautojai Europos kitose šalyse) išgarsėjo savo ypatingu azijatišku brutalumu. Daug moterų buvo išprievartautos savo vaikų akivaizdoje, nesigailėta nei mažamečių, nei senučių. Paprūsės gyventojai, 1945 lankęsi Mažojoje Lietuvoje, atsimena pakelėse tysojusius vietos moterų lavonus su užverstais sijonais. Sovietinės kariuomenės nusikaltimų simboliu tapo Nemerkiemio žudynės. Prievartavimai turėjo ir simbolinę reikšmę – daug išprievartautų moterų pagimdė užkariautojų palikuonis. Masiniai prievartavimai, skaudžios daugybės pabėgėlių patirtys užfiksuota daugybės aukų ir jų artimųjų atsiminimuose, nagrinėta Vakarų šalių tyrėjų. Sovietinės okupacijos metais visa tai buvo nutylima kaip nepageidaujama informacija; taip ir toliau siekiama padailinti Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos eigą Mažojoje Lietuvoje, slepiant tikrąjį prievartavimo mastą. Svarstęs, kodėl tiek daug paprastų rusų karių Antrojo pasaulinio karo pabaigoje virto žvėriškomis žagintojų ordomis, anglų tyrinėtojas A. Beevoras savo knygoje Berlin: the Downfall [Berlyno žlugimas 1945] teigė, kad brutalumas gimdęs brutalumą. Raudonarmiečiai buvo niekinami ir žeminami savo vadų, tūkstančiai jų sušaudyta už tariamą bailumą, milijonai suluošinta mūšiuose, laikyti patrankų mėsa, todėl prievartautojai, kaip mirtininkai, nieko neprarasdavę.

L: Starkauskas J. Rusų kariuomenė niokojo Klaipėdos kraštą // Lietuvos aidas, 1996 VI 20; Barning A. Die Flucht aus Königsberg. 1998; Išvaduotojai – žagintojai // Lietuvos aidas, 2002 VIII 31; Bacevičius B. Laikina evakuacija iš Tėvynės // Gimtinė visuomet manyje. Klaipėda, 2004; Wehlauer Heimatbrief. Sonderausgabe 2005.