literatūra

literatūrà. Kelis šimtmečius Rytprūsiuose vyko natūralus ir priverstinis autochtonų asimiliacijos ir kultūrinio pasipriešinimo procesas, paveikęs Prūsijos literatūrą. Minėti procesai ypač turėjo įtakos Rytprūsių lietuviškai literatūrai. Pirmieji Kryžiuočių ordino asimiliacijai pasidavė prūsai. Išlikę keletas jų rašto paminklų, iš dalies užfiksuota jų kalbos leksika, bet apie literatūrą duomenų nėra. Prūsijos literatūros ištakos – Kryžiuočių ordino kūryba. Kadangi ji turėjo atitikti Ordino nuostatas, kryžiuočių literatūra buvo religinio arba istorinio pobūdžio, nes jos kūrėjai buvo vienuoliai ir kartu riteriai. Pasaulietinei lyrikai ir epui dėmesio neskirta. Religinė kryžiuočių literatūra – daugiausia legendos ir pasakojimai Biblijos motyvais, religinės lyrikos kurta mažai, o dramų Ordino pilyse apskritai nesukurta. Istorinė kryžiuočių literatūra – tai paties Ordino istorija. Ordino kūryba buvo neatskiriama nuo kūrėjų tarnystės. Vienas svarbiausių išlikusių kūrinių – Hugo von Langensteino (1282–1319) eilėraštis apie šventąjį Martyną, kuriame yra ir trumpa poema „Litauer“ [Lietuvis]. Apie 1300 kitas Ordino poetas Johannesas von Frankensteinas baigė savo kūrinį Kreuziger [Nukryžiuotasis]. Heinrichas von Hesleris išgarsėjo poetine Apokalipsės interpretacija, eilėraštį apie šventąją Barborą kūrė Lüder (Luther) von Braunschweig. Nikolausas von Jeroschinas eilėmis apdainavo Adalbertą. Kai kurių didelių kūrinių (Passional – apie 100 000 eilučių, Vaterbuch – apie 40 000 eilučių) autoriai nežinomi. Apie XIV a. vidurį parašyta trumpa eiliuota Prūsijos kronika (vok. Die kurze Reimchronik von Preußen), išlikusiose 2 knygose aptariami 1252–1260 ir 1330–1337 įvykiai. Pirmi rimtesni istorinės literatūros veikalai parašyti Luco Davido iš Varmės. Kryžiuočių ordino valstybę pavertus pasaulietine, pasibaigė ir riterių literatūros laikotarpis. Reformacija atvėrė naujas galimybes tautinei literatūrai plėtotis. 1547 pasirodė pirmoji lietuviška knyga, po jos sekė kiti religiniai raštai (Vilentas, Vaišnoras). Į lietuviškos literatūros plėtrą įtraukti vietiniai Rytprūsių šviesuoliai, tautinio patriotizmo atstovai, daug pasitarnavę raštijos srityje (Jonas Bretkūnas, Jonas Rėza, Lazarus Sengstockas ir kiti). Pirmasis svarbus baroko poetas – Simonas Dachas. XVIII a. Karaliaučiuje kūrė vokiečių klasikai J. Ch. Gottschedas, J. G. Herderis, J. G. Hamannas, E. T. A. Hoffmannas, T. G. Hippelis, Z. Werneris. Karaliaučiaus mūzų dvaras buvo vadinamojo Weimaro mūzų dvaro (vok. Musenhof) pirmtakas. Švietimo laikotarpiu sustiprėjo asimiliacijos procesai, todėl lietuvių literatūros raida vyko vangiai, tuo metu lietuvių kalba kūrusių Šimelpenigio, Ostermeyerio, Milkaus ir kitų kūriniai nebuvo spausdinami. Lietuviškai literatūros kalbai didelę įtaką anuomet darė Biblija ir giesmynai, Prūsijoje rengti oficialiai ir kolektyviai. Švietimo periodą vainikavo Kristijono Donelaičio Metai. Rytprūsių literatūroje savotiškai vystėsi romantizmas. Išsivadavimo karai į literatūrą įnešė šios tematikos kūrinių. Lietuvių kultūros centras XIX a. iš Karaliaučiaus perkeltas į Gumbinę, Tilžę, ten leista daug prastos kokybės postilių, maldaknygių, kalendorių. Lietuvių literatūros vertimai į vokiečių kalbą atvėrė jai kelius į Vakarų Europą. Leidžiant ne tik religinio, bet ir pasaulietinio turinio literatūrą, daug nuveikė Martynas Liudvikas Rėza. Lietuviškos literatūros plėtra nebuvo lengva, ano meto kultūros kūrėjai turėjo priešintis ir vokiškai asimiliacijai. Tačiau būtent Rytprūsiai darė didelę įtaką ir Didžiosios Lietuvos literatūrai. Rytprūsių vokiečių literatūroje vyravo apsakymai, novelės; romanų nedaug. XX a. pradžioje paplito vokiečių kalba parašyti romanai Rytprūsių krašto tematika (vok. Heimatroman), kurių autoriai patys gyveno šiame krašte (Hermannas Sudermannas, Ernstas Wichertas ir kiti). XX a. II pusėje iš Rytprūsių kilę rašytojai (Siegfriedas Lenzas, Johannesas Bobrowskis) tęsė krašto literatūros tradicijas. Vokiškų baladžių viena svarbiausių kūrėjų Agnes Miegel savo pirmąją knygą parašė Karaliaučiuje. Tai vokiškoji literatūros šaka, kurioje dažnai atsispindėjo senosios Prūsos ir Mažosios Lietuvos motyvai. XX a. pradžioje suintensyvėjusi lietuvių kultūros draugijų veikla, gausi lietuviška periodika (leista Tilžėje ir Klaipėdoje) paspartino Rytprūsių lietuvių literatūros gyvenimą. Lietuvininkų ūkininkų, mokytojų, sakytojų sukurtus eilėraščius, apsakymus, apysakas sistemingai spausdino Saulėteka, Apžvalga, Birutė, Jaunimas, Prūsų lietuvių balsas, Lietuvių kalendros, Rytojus ir kiti periodiniai leidiniai. Martynas Jankus išleido kelis satyrinių eilėraščių rinkinius: Giesmė apie pekloje pabudusius griekininkus (1906), Didis seimas švabakuku (1911), Memellendiškos psalmės (1925). Kristupas Lekšas eilėraščių knygoje Rūtų vainikėlis (1908) apdainavo senąjį Rambyną kaip laisvės simbolį. Mikelis Hofmanas eilėraščių rinkinyje Jaunimo aidai (1913) rašė apie pavergtųjų dalią ir ryžtą kovoti už laisvę tautos. Poetas Frydrichas Bajoraitis eilėraščių knygoje Gyvumo žodžiai (1932) įtaigiai išreiškė dvasinės atsparos programą (budėti, stebėti, regėti, tikėti), sukūrė valingos ir veiklios asmenybės autoportretą. J. Vanagaičio eilėraštis Kur girė žaliuoja tapo populiaria daina ir Didžiojoje Lietuvoje. M. Raišukytės, Jono Jurgelaičio, Gustavo Juozupaičio, Adomo Brako, Jono Jurgio Gocento vaizdeliuose, apsakymuose, reportažuose iškilo Mažosios Lietuvos buities realijos, kaimo tipažai, charakteringa frazeologija. Išsiskyrė Miko Otono Gudaičio Apysakų iš Prūsų lietuvių gyvenimo pasakojimas natūralių dialogų gyvastingomis intonacijomis. Hermanas Jokūbas Jakužaitis paskelbė Lietuvos keleivyje 2 romanus: Gyventi ir nepasiduoti ir Kalvis Vilius Junonas. Nemažai daliai kūrinių kenkė literatūros mėgėjiškumas, vokiečių kalbos paveikta stilistika. Mažosios Lietuvos literatūros gyvenimo pagrindinė figūra tada buvo Vydūnas, pradėjęs leisti savo knygas 1904. Savo filosofiniais veikalais Vydūnas motyvavo tautinės atsparos ir lietuvių kultūros poveikį: tautos individualumas, nustatytas dieviškos tvarkos, gali būti išreikštas tik jos pačios kalba. Jo dramos (trilogija Amžina ugnis, 1913 ir kitos) tapo svarbiu visos nacionalinės lietuvių literatūros veiksniu. Ievos Simonaitytės proza (pirmosios publikacijos 1920) augte įaugusi į Mažosios Lietuvos regioninę kultūrą (romanas Aukštujų Šimonių likimas) taip pat virto lietuvių nacionalinės literatūros reiškiniu.

L: Ziesemer W. Die Literatur des Deutschen Ordens in Preußen. Breslau, 1928; Gineitis L. Prūsiškasis patriotizmas ir lietuvių literatūra. V., 1995.

Vytautas Kubilius

MLFA

Iliustracija: Anso Bruožio (Prabočių Anūko) knygos „Mažosios Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietuvių kalbos mylėtojai“ viršelis, 1920

Iliustracija: Nežinomo autoriaus, pasirašiusio A. Benčio slapyvardžiu, nuotykinio prozos kūrinio „Wietra wilioja“ viršelis, 1901

Iliustracija: Martyno Jankaus (M. Butkaus) eiliuota knyga „Giesmė apie pekloje pabudusius griekininkus“ antraštinis lapas, 1906

Iliustracija: Penketo romano apie rusniškius, tarnaujančius LR kariuomenėje, „Vyrai iš Rusnės“ viršelis, 1935