zoologija

zoològija, biologijos šaka, tirianti gyvūnus. Seniausių žinių apie krašto gyvūnus paliko miestelių gydytojai, urėdai, jėgeriai, Matas Pretorijus, Karlas Nankė ir kiti. Buvo sudaryti žuvų, roplių (varliagyviai ir ropliai), paukščių ir medžiojamos faunos (žinduoliai) sąrašai, nurodytos jų naudingosios savybės, išskirtiniai įvykiai. Įsisteigus gamtotyros draugijoms atsirado daugiau ir tikslesnių gyvūnų įvairovės aprašymų. Gamtotyrininkai zoologijos žinias pradėjo sisteminti. XIX a. taikytas Carlo von Linné’aus 1758 paskelbtas gyvūnų binominalinės klasifikacijos metodas ir rūšių pavadinimų sudarymo reikalavimai. Šio laikotarpio tyrimus apžvelgė P. Mühlingas. Pagrindinių tyrimų centras buvo Karaliaučiaus universitetas; jo gamtininkai bendradarbiavo su Tartu, Dancigo, Vokietijos ir Rusijos mokslo draugijomis. Karaliaučiaus universitete 1818–1835 gyveno ir anatomiją bei zoologiją dėstė K. Baeris (1792–1876). Jis daug dėmesio skyrė stuburinių ankstyvajam vystymosi laikotarpiui (embriologijai), 1819 įkūrė zoologijos muziejų. K. Baeriui išvykus į Sankt Peterburgą jį pakeitė lyginamosios anatomijos profesorius zoologas M. Rathke (1793–1860). 1846 jis paskelbė Prūsijos stuburinių faunos sąrašą. Karaliaučiaus aukštosios mokyklos piešimo ir gamtos pažinimo mokytojas C. Lorekas (1788–1871) 1826–1848 išleido gausiai iliustruotą knygą Fauna Prussica Illustrata [Iliustruotoji Prūsijos fauna]. Prūsijos faunos sąrašą tikslino daug gamtininkų. J. Bujackas (1787–1840) parengė Fauna Prussica, 2 t., 1837 [Prūsijos fauna]. Svarbūs zoologijos, kaip savarankiško biologijos mokslo, atsiradimui buvo profesoriaus C. Sieboldo (1804–1885) tyrimai. Jis lankėsi Karaliaučiaus universitete, keliavo ir rinko žinias apie Prūsijos (ir Nemuno žemupio) žuvis, 1863 išleido knygą Die Süsswasserfische Mitteleuropas [Vidurio Europos gėlavandenės žuvys]. Karaliaučiaus universiteto profesorius Ernstas Gustavas Zaddachas tyrė bestuburių liekanas gintare ir iškastinėse uolienose, t. p. Baltijos jūros vėžiagyvius, tikslino ir baigė pildyti Prūsijos faunos sąrašą Faunae Prussiae, 1846–1876 [Prūsijos fauna]. XIX a. II pusėje zoologija tapo atskira biologijos šaka, ji dėstyta aukštosiose mokyklose. Daugėjant žinių atsirado skirtis tarp mokslininkų, kūrėsi dalykinė terminija. Išsiskyrė zoologijos šakos: entomologija, ichtiologija, ornitologija, teriologija ir kitos. Steigėsi šakinių tyrimų padaliniai. Buvo tęsiami gyvūnų klasifikacijos, sistematikos tobulinimo darbai, atliekami zoogeografijos, lyginamosios anatomijos tyrimai. Zoologijos tyrimai regionalizavosi. Darbus zoologai pristatinėjo metiniuose Karaliaučiaus universiteto draugijos Physikalisch-Ökonomische Gesellschaft zu Königsberg [Karaliaučiaus fizikos ir ekonomikos draugija] zoologijos sekcijoje. Ilgamečiai jos vadovai buvo zoologai bei parazitologai M. Lühe’as (1870–1916) ir M. Braunas (1850–1930). Pastarasis sukūrė parazitologinių tyrimų pagrindus, praplėtė Zoologijos muziejų Karaliaučiuje, 1896 jo dėka atidarytas Zoologijos sodas Karaliaučiuje. Šiuo laikotarpiu išsamiai aprašytos Rytprūsių verpetės, vabzdžiai (drugiai, vabalai, auslindos), vėžiai, kirmėlės, moliuskai (šiais darbais naudojamasi iki šiol). Pradėta išsamūs augalų, namų ūkio naudmenų kenkėjų, žuvų, naminių gyvulių ir žmogaus parazitų tyrimai bei priemonių kovai su jais paieška. 1925 Lotharas Szidatas Rasytėje įsteigė Karaliaučiaus universiteto zoologinių ir parazitologinių tyrimų stotį (Zoologijos stotis). Daug zoologijos tyrimų atlikta Žuvininkystės institute Karaliaučiuje. Čia dirbo ichtiologai J. Lundbeckas, G. Marre’is, Alfredas Willeris ir kiti. Roplius ir varliagyvius tyrė Rasytėje dirbę O. le Roi, F. Pagastas ir kiti. Žymūs zoologijos pasiekimai susiję su Rytprūsių paukščių tyrimais, kuriuose dalyvavo daug mokytojų, medžiotojų, dvarininkų ir kitų. Buvo sudaromi paukščių iškamšų, kiaušinių ir lizdų rinkiniai. C. Ebelis 1823 išleido pirmąją knygą apie Prūsijos ir aplinkinių kraštų paukščius. Vėlesnius ornitologų tyrimus apibendrino F. Tischleris (1881–1945) knygoje Die Vögel der Provinz Ostpreussen, 1914 [Rytprūsių provincijos paukščiai]. 1896 Johannesas Thienemannas pradėjo kryptingus Kuršių nerijos ir aplinkinių vietų paukščių stebėjimus. 1901 įsteigta pirmoji pasaulyje Rasytės paukščių stebėjimo stotis, pradėti paukščių žiedavimo darbai. Šioje stotyje dirbo žymus ornitologas A. Möschleris (1865–1945). E. Schüzas (su H. Weigoldu) parengė Atlas des Vögelzugs nach den Beringungsergebnissen bei paläarktischen Vögeln, 1931 [Palearktikos paukščių skrydžio vietų atlasas...], rūpinosi įsteigti Ventės rago ornitologijos stotį, kur paukščius stebėjo Mikas Posingis. 1940–1945 Karaliaučiaus universitete dirbęs profesorius Z. Lorenzas (1903–1989) tyrė gyvūnų elgsenos fiziologinius pagrindus, atrado imprintingo reiškinį. Žinių apie žinduolius skelbta Vokietijos gamtininkų ir medžiotojų spaudoje.

L: Bujack J. G. Naturgeschichte der höheren Thiere mit besonderer Berücksichtigung der Fauna Prussica. Königsberg, 1837; Rathke H. M. Verzeichnis der in Ost- und Westpreussen vorkommenden Wirbeltiere // Neue preussische Provinzial‑Blätter. 1846, Bd. 1–2; Mühling P. Die Helminten- Fauna der Wilbertiere Ostpreußens // Archiv für Naturgeschichte. 1898, Bd. 1, Hf. 1; Tischler F. Die Vogel der Provinz Ostpreußens und seiner Nachbargebiete. Königsberg, 1941; Лавринович К. К. Карл Бер и Медицинский факультет // Альбертина. Очерки истории Кенигсбергского университета. Калининград, 1995; Gebhardt L. Die Ornithologen Mitteleuropas... Wiebelsheim, 2006.

Egidijus Bacevičius