paukščiai

paũkščiai. Į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti Klaipėdos krašto paukščiai: balinės pelėdos (vok. Sumpfohreule) aptiktos Pleinės pelkėse, pievose netoli Sausgalvių ir Svencelės aukštapelkėje; dirviniai sėjikai (vok. Goldregenpfeifer) aptikti Aukštumalos ir Svencelės aukštapelkėse; didžiosios kuolingos (vok. Grosser Brachvogel) gyvena Aukštumalos ir Svencelės aukštapelkėse, Krokų Lankos ežero pakraščiuose; juodakakliai narai (vok. Prachttaucher) gyvena Baltijos jūroje prie Kuršių nerijos, prie Drevernos; peslių 2 rūšys: rudieji (vok. Rotmilan) ir juodieji (vok. Schwarzmilan) gyvena tarp Aukštumalos ir Šyšos upių, Tyrų pelkėse, prie Krokų ežero Kniaupės įlankoje, Atmatos ir Skirvytės upių pakrantėse; karveliai uldukai (vok. Hohltaube) gyvena Kintų miške, Ventės Rage, Kliošių miške, Kuršių nerijoje; geltongalvės kielės (vok. Zitronenstelze) aptiktos tarp Tyrų pelkės ir Kuršmarių; kukučiai (vok. Wiedehopf) gyvena Ventės Rage, Šilutės, apylinėse, Katyčiuose, Nemirsetoje; lututės (vok. Rautefußkauz) pastebėtos Ventės Rage bei Kliošių miške; putpelės (vok. Wachtel) gyvena prie Kniaupos įlankos, Alkos, Petrelių, Kintų, Ermalėnų, Miniotų, Natkiškių apylinkėse; liepsnotosios pelėdos (vok. Schleiereule) gyvena Stankiškių apylinkėse. Kirų stebėtos 4 rūšys: sidabriniai (vok. Silbermöwe) gyvena Nemuno deltoje, Kuršmarių ir Baltijos jūros pakraščiuose bei Kiaulės nugaros saloje; rudagalviai (vok. Lachmöwe), Klaipėdos krašte dažni paukščiai; jų kolonijos buvo Kiaulės nugaros saloje, Senosios Rusnės ežere, Tyro durpyne; paprastieji (vok. Sturmmöwe), krašte reti paukščiai, gyvena Nemuno deltoje, Kuršmarių ir Baltijos jūros pakraščiuose; mažieji (vok. Zwergmöwe) aptikti prie Kuršmarių ties Atmatos žiotimis, prie Rusnės, Kniaupės įlankoje, Nemuno senvagės ežere, apsemtose Rupkalvių pievose. Jūriniai kirlikai (vok. Sandregenpfeifer), reti pakrančių paukščiai. Gyvena Kniaupės įlankoje, Juodkrantės, Klaipėdos apylinkėse, Rupkalvių pievose bei Skirvytės upės žiočių smėlio salose. Nendrinukės meldinės (vok. Seggenrohrsänger), palšosios (vok. Feldrohrsänger) bei sodinės (vok. Buschrohrsänger) gyvena Nemuno deltoje, krašte retos. Laukinės antys (vok. Wildenten) parskrisdavo atsiradus pirmoms ledo properšoms ir įsikurdavo Kuršmarių pakraščiuose. Laukinės gulbės (vok. Wildschwäne), praskrendantys paukščiai, Kuršmarėse sustodavo poilsio (apie 14 dienų). Čia poruodavosi ir tolimesnę kelionę į R., kur perėdavo, tęsdavo poromis. Anksčiau Karklės apylinkėse būdavo apie 1870 gulbių lizdų. Klykuolės (vok. Schellente), pakrančių paukščiai, gyvena Krokų Lankos ežere, prie Ventės Rago, mariose prie Kuršių nerijos, Rusnės bei Kintų apylinkėse. Laukinės žąsys (vok. Wildgänse) įsikurdavo dideliais būriais pievose toli nuo gyvenviečių. Jos ypač rūpindavosi savo saugumu – apie gresiantį pavojų garsiu klyksmu pranešdavo sargybinės, kurios tupėdavo atokiau prie kiekvieno būrio. Pavasarį pasėjus avižas dieną jos atskrisdavo į laukus (padarydamos didelius nuostolius ūkininkams), o nakvodavo mariose. Atšilus orams rikiuodavosi trikampiu ir traukdavo į Rytus perėti. Gervės (vok. Kraniche) įsikurdavo pelkėtuose alksnynuose, kur sukdavo lizdus ir perėdavo. Poravimosi metu į trimito garsą panašūs klyksmai tarsi skelbdavę pavasario pradžią. Urvinės kregždės (vok. Uferschwalbe) krašte dažnos, peri kolonijomis upių pakrančių skardžiuose. Kintų, Rusnės apylinkėse, Ventės Rage, Kuršmarių pakraščiuose. Mėlynieji žuvininkai, tulžiai (vok. Eisvogel), spalvingi paupių paukščiai, stebėti Vėluvos apskrityje, prie Ašvinio ežero, Ameitos ir Alnos upių. Vadinti skraidančiais vandenų brangakmeniais, iš pagautų darytos iškamšos namams puošti. Pilkosios musinukės (vok. Grauschnäpper), dažni paukščiai, peri gyvenvietėse, rečiau miškuose. Šiaurinės pečialindos (vok. Grünlaubsänger), gyvena drėgnuose mišriuose ir lapuočių miškuose, upių ir kitų vandens telkinių pakraščiuose: Ventės Rage, Rusnės saloje, Atmatos pakrantėse, Juodkrantės apylinkėse, Svencelės pelkėje. Pilkieji garniai (genšiai, geišiai) paupiuose ir pamaryje gaudė žuvis, dažnai įsitaisę ant venterinių tinklų. Jų didelę koloniją piečiau Juodkrantės XIX a. aprašė Schumannas. Būta kormoranų, bet vėliau juos išstūmė garniai.

L: Baer W. Aus der Vogelwelt des Memeldelta // Ornithologie. 28. 1903. SA. 359–370.

MLFA

MLEA

Erikas Purvinas

XX a. pradžioje Klaipėdos apskrityje būrai žinojo svarbiausius ir prie namų gyvenusius paukščius, kitus vadino bendru paukščių vardu. Mėgti gandrai. Varnų (taip vadino visus varninius paukščius) nemėgo, nes jos grobdavo vištyčius. Su jomis kovodami naikindavo jau išperėtus varnų lizdus. Sodybose gyveno blezdingos (kregždės). Labai gudrūs buvo žvirbliai, taisę lizdus šiaudiniuose stoguose. Labai mylėti strazdai, jie tauškėję, melavę, žmones moniję. Daug jų gyvendavo stogų pakraigėse, po čerpėmis susisukę lizdus. Žemdirbiams mielas buvo cyrulis (vieversys). Vaikai, brėždami ant delno, žaisdavo: cyrulis, svyrulis, keli tavo vaikai. Žvejai pajūryje ir pamaryje žinojo mėvę (žuvėdrą, kirą). Šlapiose vietose buvo daug pempių. Vaikai surinkdavo jų kiaušinius ir valgydavo. Gyveno daug kurapkų. Nedaug buvo lakštingalų ir gegučių – žinoti tik jų balsai. Klaipėdos aps. pūce (pelėda) vadinta nešvari moteris su išsisklaidžiusiais, nešukuotais plaukais. Klaipėdos apskrities ūkininkai augindavo įvairius naminius paukščius. Po kiemą vaikščiojo vištos, gaidys ir vištyčiai. Pylėms (antims) reikėdavo daug vandens. Ne visi mėgo gužes (žąsis) – ūkyje jos padarydavo žalos, nugnybdavo daigus. Vaikams žosins (žąsinas) skaudžiai gnybdavo. Kiaušinių perinimui laikė kurą (kalakutę). Vaikai pramogai augindavo įvairių rūšių balandžius.

Martin Tydecks

Iliustracija: Smailiauodegė antis / Iš Tado Ivanausko knygos „Lietuvos paukščiai“, 1959

Iliustracija: Baltijos kraštų paukščių migravimo pajūriu žemėlapis

Iliustracija: Paprastasis kiras / Iš Tado Ivanausko knygos „Lietuvos paukščiai“, 1959

Iliustracija: Karvelis uldukas / Iš Tado Ivanausko knygos „Lietuvos paukščiai“, 1959

Iliustracija: Liepsnotoji pelėda / Iš Tado Ivanausko knygos „Lietuvos paukščiai“, 1959