žuvys

žùvys (lot. Pisces), stuburinių gyvūnų potipio klasė. Sudaro kremzlinės (lot. Chondrichthyes) ir kaulinės (lot. Osteichthyes) žuvys; yra 50 būrių, apie 32 500 rūšių (Nelsson, 2006). Paplitusios visame pasaulyje. Gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis, turi kaulinį arba kremzlinį skeletą. Kūno temperatūra nepastovi. Lietuvos vandenyse suaugusios žuvys siekia nuo 5 cm iki 3 m ilgio, iki 150 kg masės. Žuvys išsiskiria sandaros, gyvenimo būdo ir rūšių įvairove. Žuvų kūnas pritaikytas plaukioti, žvynuotas, jo forma atitinka jų gyvenseną. Širdis dviejų skyrių. Griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais, galūnių porinių ir neporinių pelekų kaulai. Įvairios sandaros nugaros, krūtinės, papilvės, pauodegio ir uodegos pelekai su minkštais ar kietais kauliniais stipinais. Žiaunų lankus dengia žiaunadangčiai, galva padengta kaulinėmis plokštelėmis, turi sudėtingos sandaros griebiamuosius žandus. Žiotyse yra įvairios formos ir dydžio kaulinių dantų, kuriais sulaiko grobį ir nesmulkindamos ryja. Daugumos žuvų pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė. Žuvų klausos organas – vidinė ausis ir šoninė linija. Akys prisitaikiusios žiūrėti vandenyje (turi apvalų kietą lęšiuką ir plokščią rageną). Vidutinių platumų žuvys skirtalytės, išskirtiniais atvejais – hermafroditės. Patelės dažniausiai didesnės už patinus, patinai ryškesnių spalvų. Lytiškai subręsta nevienodai. Neršto metu pakinta daugumos žuvų kūno spalva, kai kurių – kūno dalių išorė. Daugelis žuvų neršia pavasarį, vėgėlės, Baltijos jūros sykai (lot. Coregonus lavaretus), lašišos ir šlakiai – vėlai rudenį–žiemos pradžioje. Dauguma žuvų neršia ikrus, gyvavedė vėgėlė (lot. Zoarces viviparus) veda visiškai išsivysčiusius jauniklius. Žuvų lervos minta vandenyje plūduriuojančiais vienaląsčiais dumbliais, verpetėmis, jaunos žuvys (mailius) – įvairiais vėžiukais, suaugusios – dugniniais bestuburiais, mažomis žuvimis ir kita. Vidutinė žuvų gyvenimo trukmė 1–5 metai, atskirais atvejais, pvz., šamų, upinių ungurių – iki 20 ir daugiau metų.

Mažosios Lietuvos vandenyse žuvų įvairovė (15 būrių, 30 šeimų, apie 80 rūšių) susidarė poledynmečiu. Šaltavandeniuose upeliuose ir giliuose ežeruose aptinkama ledynmečio žuvų reliktų. Didesnė dalis žuvų priklauso Pontokaspijos, Vakarų Europos lygumų gėlų vandenų ir Atlanto vandenyno pakraštinių jūrų žuvų kompleksams. Žuvys išplito vėlesniais klimatiniais laikotarpiais. Pagal gyvenamąją vietą ir neršto aplinką Mažojoje Lietuvoje sugaunamos žuvys skirstomos į gėlavandenes, toli plaukiančias (migruojančias) ir jūrines. Pajūryje žuvys pasižymi tarpinėmis savybėmis, pvz., Kuršių marių gėlavandenės žuvys vasarą ir rudenį su vyraujančia vandens srove išplaukia į Baltijos jūros priekrantę, mažo druskingumo vandenis, vėliau grįžta atgal. Jūrinės žuvys su jūriniu vandeniu (sūrainiu) įplaukia į šiaurinė Kuršių marių dalį. Stovinčiuose ir pratakiuose vandenyse gyvena karšiai, plakiai, paprastosios aukšlės (Alburnus alburnus), kuojos, paprastosios raudės, seliavos (Coregonus albula), lynai, ešeriai (Perca fluviatilis), starkiai (Sander lucioperca), pūgžliai, europinės lydekos, šamai, ežerinės stintelės (Osmerus eperlanus m. spirinchus) ir kitos. Pratakiuose vandenyse gausios trispyglės (Gasterosteus aculeatus) ir devynspyglės (Pungitius pungitius) dyglės, paprastieji gružliai (Gobio gobio), paprastieji kūjagalviai (Cottus gobio), vėgėlės, vijūnai (Misgurnus fosillis), ožkos, europiniai šapalai (Leuciscus cephalus), salačiai (Aspius aspius), upėtakiai ir kitos. Iš jūros į upes plaukiančios (anadrominės) žuvys yra: eršketai, perpelės, lašišos, šlakiai, sykai, jūrinės stintos, arba didstintės (Osmerus eperlanus), žiobriai. Jų nerštavietės yra Kuršių mariose, Nemuno žemupyje ir vidurupyje. Suaugę upiniai unguriai yra katadrominės žuvys, kurios nerštui iš gėlų vandenų plaukia į Kuršių marias, vėliau per Baltijos jūrą į Atlanto vandenyno duburius. Iš jūrinių (mažo druskingumo, 5–7 promilių) žuvų vandens storymėje gyvena dažnos ir gausios strimelės (Clupea harengus), brėtlingiai (Sprattus sprattus), priedugnyje – Atlanto menkės, dugninės žuvys upinės plekšnės, otai (Psetta maxima), gyvavedės vėgėlės, builiai (Myoxocephalus scopius), ciegoriai (Cyclopterus lumpus), smėliniai grundalai ir kitos. Baltijos jūroje sugaunama retų ir negausių žuvų rūšių, pvz., Lietuvos priekrantėje 1824, 1895 ir vėlesniais dešimtmečiais sugauta durklažuvių, arba kardžuvių (Xiphias gladius); 1931 IX 24 tinklais sugauta Smiltynėje; ilgis 2,60 m, masė 100 kg (saugoma Kauno zoologijos muziejuje). 1936 rugpjūtį durklažuvę sugavo Karklės kaimo žvejys Zeigis. Žuvų įvairovė ir gausumas įvairiuose vandenyse kinta per metus. Priekrantėje didžiausia įvairovė ir sužvejojamų žuvų kiekiai būna pavasarį ir rudenį. Vasarą sušilus, žiemą atšalus vandeniui jūrinių žuvų įvairovė maža. Žiemą sugaunamos tik jaunos menkės, upinės plekšnės ir builiai. Vasarą priekrantėje aptinkami plekšnių, otų jaunikliai, mažieji tobiai (Ammodytes tobianus) ir gėlavandenės žuvys, tačiau žvejų laimikiai santykinai maži. Didesnės žuvys laikosi didesniuose nei 15 m gyliuose. Atitinkamai pagal žuvų išplitimą ir maistines savybes rengtos jų žūklės (žvejyba). Prie žuvų priskiriami bežandžių (Agnatha) antklasio paprastesnės sandaros gyvūnai nėgės (Petromyzoniformes). Upeliuose ant dugno gyvena mažoji, arba upelinė nėgė (Lampetra planeri). Kasmet rudenį ir pavasarį nerštui iš jūros į Nemuno žemupį dideliais būriais atplaukia upinės nėgės (Lampetra fluviatilis). Labai retai užklysta jūrinės nėgės (Petromyzon marinus). Nėgės neršia gegužės–birželio mėnesiais, kartą gyvenime; ikreliai paliekami ant rupaus grunto; lervos vadinamos vingiliais (graužvirbomis), jos būna 10–12 cm ilgio, gyvena dumble, minta vienaląsčiais dumbliais ir verpetėmis; 1–2 metų vingiliuose įvyksta kūno sandaros esminiai pokyčiai: išauga dantys, nugaros pelekai, atsiranda akys; upinės nėgės plaukia į jūrą, kur gyvena 3–4 metus, kol pasiekia 30 cm ilgį. Suaugusios nėgės minta žandais prisiurbusios prie lašišų, plekšnių ir kitų žuvų (jų raumenis išgremžia dantimis). Daugelis žuvų buvo gaudomos maistui. Pamario gyventojai žuvimis šėrė naminius gyvulius, tręšė laukus. XIX a. pabaigoje Nemuno žemupyje iš paprastųjų aukšlių (Albumus albumus) žvynų darytas dirbtinis perlas, iš žuvų riebalų lydyti taukai žvakėms, daryti klijai ir kita.

L: Elisonas J. Pungžlys arba liulys (Acerina cernus) // Kosmos. 1934, nr. 2, Lašiša (Salmo salar L.) // Gamtos draugas. 1934, nr. 9, Septyntaškinių (Petromyzontidae) šeimyna // Kosmos. 1935, nr. 16; Ščesnulevičius K. Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys // Mūsų girios. 1937, nr. 1–3, Mūsų šalies žuvys: žiobris (Abramis vimba) // Kosmos, 1940, nr. 21; Ivanauskas T. ir kt. Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys. V., 1956; Virbickas J. Lietuvos žuvys. V., 2000; Gaigalas K. Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba. Klaipėda, 2001; Bacevičius E. Durklažuvės Lietuvos pajūryje // Mokslas ir gyvenimas. 2002, nr. 11; Benecke B. Fische, Fischerei und Fischzucht in Ost- und Westpreußen. Königsberg, 1881; Sidrys R. V. Fish Names in the Eastern Baltic: Etimology, Ecology, Economy // Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija, t. 41. V., 1999.

Egidijus Bacevičius

Iliustracija: Kuršių marių žvejai traukia valksmą, iki 1939 / Iš MLEA

Iliustracija: Meškeriotojo puikus laimikis, 1970