stinta

stnta (lot. Osmerus eperlanus), stintinių šeimų žuvis. Lietuvoje gyvena 2 porūšiai: europinė, arba didstintė, ir jos gėlavandenė forma – stintelė. Stintos nugara rusvai žalia, šonai melsvai sidabriški, pilvas baltas. Savito, panašaus į agurkus kvapo. Didstinčių kūnas 15–30 cm ilgio, masė iki 75 g. Praeivės; gyvena Baltijoje, neršti plaukia į Kuršių marias ir Nemuno žemupį. Neršia pavasarį ant smėlėto, žvirgždėto dugno, vandens augalų. Minta zooplanktonu, kitų žuvų jaunikiais. Po neršto stintos grįžta į Kuršių marias, o iš čia iki balandžio vidurio vėl išplaukia į Baltijos jūrą atsiganyti. Stintų priešnerštiniai būriai iš jūros migruoja į Kuršių marias nuo lapkričio vidurio, maksimumas gruodžio–sausio mėnesį. Pasiekia Nemuno deltą, iš čia – Miniją, Atmatą, Pakalnę, Vytinę ir Skirvytę. Juodkrantės žvejai pirmieji pradėjo gaudyti stintas velkamaisiais tinklais. Vokiečių ichtiologas G. Marė nurodo, kad mariose be intakų 1924–1925 rekordinis stintų laimikis buvo 200– 530 cnt. Stintas gaudydavo ir joms išplaukiant iš Kuršių marių. Rudenį Baltijos jūra išmesdavo į krantą daugybę stintų. Apie tai patyrę žvejai skubėdavo į pajūrį ir lenktyniaudami jas rinko. Čia pat bangose nuplovę, vertė į dėžes. Ypač džiaugdavosi kaimo varguomenė. Šios stintos vietos rinkoje buvo brangios. Ypač kai žvejai su sugaunamu žlabaku sugautas stintas skaičiuodavo kapomis. Mažosios stintos buvo vienintelė žuvis, kurią keptą valgydavo su visomis ašakomis. Stintelės sėslios, gyvena Kuršių mariose. Populiacijos pagrindinė dalis paplitusi į pietus nuo Skirvytės–Nidos, o Nemuno avandeltoje ir jos atšakų žiotyse susitelkia tik pavasarį.

L: Gaigalas K. Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba. Klaipėda, 2001.

Martin Tydecks

MLFA

Iliustracija: Stinta