plekšnė

plẽkšnė (lot. Pleuronecte, vok. Pflunder), plokščia jūros dugno žuvis. Suaugusi plekšnė gyvena sėsliai, tūno įsiraususi į smėlį. Pilvas balkšvas, nugara – prisitaikiusi prie dugno spalvos. Žuvis plėšri, minta gyvuliniu maistu. Paprastoji plekšnė užauga iki 60 cm ilgio ir iki 7 kg svorio; mažoji plekšnė perpus mažesnė. Abi rūšys gyvena Baltijos jūroje, mažoji plekšnė randama ir Nemuno žemupyje. Pakraščiuose sugaunamos plekšnės buvo smulkios, jas žvejai vadino pliunderkomis; didesnės plekšnės gaudytos Baltijos jūroje toliau nuo krantų, žvejai jas vadina šteinbotais. Gaudytos gegužės–spalio mėnesiais. Klaipėdos miesto kuteriai visą parą jūrmylės atstumu nuo krantų gramdė jūros dugną, traukė tinklus su plekšnėmis iš smėlėtų plotų. Juodkrantės žvejai, žvejodami Kuršių mariose vartomis, esant ramiai jūrai mažąsias plekšnes gaudė rankiniais tinklais. Kuršių nerijos žvejai plekšnių pagaudavo daug ir parduodavo neparuoštas. Paruoštų plekšnių galima buvo gauti tik vasarą, tada žvejai jas parduodavo rūkytas. Pargabentoms plekšnėms žvejų moterys prapjaudavo pagerklius, išvalydavo ir pamerkdavo vandenin. Išimtas dar perplaudavo kelis kartus ir gerokai pasūdytas palaikydavo. Vėliau nuplaudavo prilipusią druską ir po 2 žuvis, už uodegų surištas karnomis ar stipriu siūlu, persverdavo ant pamaryje išvedžiotų vielų ar virvių. Tokias ilgas plekšnių virtines mėgo fotografuoti turistai. Nuvarvėjus skysčiams ir apdžiūvus odai, plekšnės tiko rūkyti. Rūkyklose plekšnės rūkytos pušų kankorėžių ir sakų dūmuose. Vasarotojai ypač mėgdavo karštai rūkytas plekšnes. Plekšnės buvo įprastinis klaipėdiškių valgis, viena dažniausių žuvų iki 1945. Sovietmečiu užteršus vandenis ir pakrantes, plekšnių labai sumažėjo.

MLFA

Iliustracija: „Plekšnių paradas“ Klaipėdos pajūryje, iki 1939 / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Džiovinamos – vytinamos plekšnės Kuršių nerijoje, iki 1944 / Iš Martyno Purvino rinkinio