upėtakis

uptakis, plėšri lašišinių šeimos žuvis. Kūnas apaugęs smulkiais žvynais. Skiriamos 2 upėtakių rūšys: upėtakis (2 formos – šlakis ir margasis) ir vaivorykštinis upėtakis. Šlakio arba jūrinio upėtakio, nugara pilkai melsva, šonai sidabro spalvos su juodomis dėmėmis, pilvas baltas; užauga iki 1 m ilgio, 13 kg. Gyvena Baltijos jūroje ir gėluose vandenyse, neršia gėlame vandenyje (spalio–lapkričio mėn.). Jaunikliai iš pradžių gyvena upėse, vėliau plaukia į jūrą. Margojo upėtakio nugara pilkos spalvos su tamsiais ruoželiais, šonai žalsvai gelsvi su įvairių spalvų dėmėmis; užauga iki 1 kg. Sėslus, gyvena srauniuose ir gėluose vandenyse. Vaivorykštinio upėtakio nugara pilkšva, sidabro spalvos šonai, išmarginti vaivorykštinėmis dėmėmis ir ruoželiais. Labiau migruojantys. Užauga iki 122 cm ir 23 kg. Neršia kovo–balandžio mėnesiais. Baltijos jūroje subrendusios žuvys migruoja į Kuršių marias, Nemuną ir jo intakus neršti. Vertinama upėtakių mėsa. Istoriniuose šaltiniuose minima jų žvejyba ir gausūs laimikiai. Dažniausiai sugaunami 30–70 cm ilgio, 0,2–5 kg svorio. 1880 pirmą kartą upėtakiai (šlakiai) dirbtinai veisti Klaipėdos Sendvario malūne, 10 000 jų mailiaus paleista į laisvę.

L: Gaigalas K. Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba. Klaipėda, 2001.

Iliustracija: Margasis upėtakis