švietimas

švietmas, sukauptõs socialinės patirties, pirmiausia mokslo žinių, perteikimas augančiajai kartai. Daugialypiame švietimo procese kryptingai siekiama puoselėti individo pažintines galias, diegti moralės normas, fiziškai tobulinti bręstančiojo kūną, formuoti asmenybės estetinį skonį. Išvardyti siekiai ilgainiui nulėmė kelias sąlygiškai savarankiškas švietimo kryptis. Bendrasis švietimas augančiai kartai suteikė apibrėžtą visų mokslo šakų žinių kompleksą. Ilgą laiką išskirtas ir religinis švietimas. Vėliau dėl greitos ekonomikos raidos reikėjo stiprinti profesinį, XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje – kultūrinį bei ekologinį švietimą. Mažojoje Lietuvoje buvo įgyvendinama Prūsijos valstybinė švietimo sistema – savos nacionalinio švietimo doktrinos negausi lietuvininkų bendruomenė nesukūrė, tačiau edukacinė mintis čia plėtota.

Pedagoginės minties raida Mažojoje Lietuvoje. Prūsijos kunigaikštystės elementarinės mokyklos paskirtį nusakė Martynas Liuteris dviem paskelbtais programiniais pamokslais: An den christlichen Adel deutscher Nation [Vokiečių nacijos krikščioniškajai diduomenei 1520] ir An die Bürgermeister und Ratsherren von Städten in deutschen Landen [...] [Visų vokiečių kraštų miestų burmistrams ir miestų tarybų nariams [...] 1524]. Mokykla, kaip ir Bažnyčia, turėjo įtvirtinti religinę moralę, naująjį tikėjimo būdą, suteikti pradinių mokslo žinių. Praktiniai mokyklų veiklos principai apibrėžti vėlesniame M. Liuterio įsake Bischofswahl... [Vyskupų rinkimas 1569]. Išskirtina reformuotosios Bažnyčios principinė nuostata: individas pats yra atsakingas už tinkamo išsilavinimo įgijimą, jo pareiga tokio siekti; valstybės funkcija – jį padaryti prieinamą. Šios švietimo doktrinos Prūsijos kunigaikštystės, kartu ir Mažosios Lietuvos parapinėse bei žemininkų mokyklose laikytasi apie 3 šimtmečius: vaikai mokyti katekizmo, Šventojo Rašto tiesų, giesmių, liturgijos, dar kiek skaityti, skaičiuoti, rašyti. Kiek sudėtingesnis mokymo turinys buvo tik atskirose stambesnių bendruomenių mokyklose, kuriuose dirbo aukštesnės kvalifikacijos precentoriai. Jie dar mokė gramatikos, lotynų kalbos. XVI–XVIII a. šviesiausi Mažosios Lietuvos protai – Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas, Kristijonas Donelaitis sprendė klausimą, kaip šviesti žmones, kokia turi būti švietimo sistema. Reikšminga didaktinė mintis pateikta M. Mažvydo parengtame elementoriuje: Išmintingas mokytojas bernelio daugiu silabizatūros teneapsunkin, bet skaityti tur juo veikiau mokyti. Mokymas skaityti mechanišku raidžių sudėjimo – silabizavimo – metodu tuokart buvo virtęs vaikų kankinimu. Pirmosios knygos autorius siūlė jį siaurinti, iš karto mokyti skaityti. Ne mažiau reikšmingas ir jo kreipimasis į vaikus: Sūneliai, mokykitės veikiau, nepateikit (negaiškit, netingėkit). Pateikaudami (dykinėdami) tėvų lobio netrėkit (greičiausiai korektūros klaida – neteksit). M. Mažvydas reikalavo gimtąja kalba išmokyti ne tik skaityti, bet ir rašyti. Jis skatino žmones iš dvasininkų reikalauti tinkamo švietimo: Kunigus idant mokytų žmones raginkit, / Plebanus kunigus vienu balsu prašykit. M. Mažvydas laikytinas ir namų mokymo idėjos pradininku. Jis samprotauja: Jei kunigai tingėtų tą mokslą patys sakyti, / Jūs galėsit ūkiuose žmones mokinti. J. Bretkūno švietėjiškos nuostatos išdėstytos jo 1591 Karaliaučiuje išleistame stambiame leidinyje Postilla, tatai esti Trumpas ir prastas (paprastas) išguldymas Evangelijų. Jo pedagoginės nuostatos įgyja vientisõs, tuo metu krašte įmanomos švietimo sistemos bruožų. Pirmiausia jis kreipiasi į tėvus: To dėlei tu tėve, tu augyve, siųsk vaikus škalon, jeib anys išmoktų Dievą pažinti. Taip elgtis prašomi Visi plebonai, visi svietiški ponai, kožnas potam ūkeninks... Aukštesniam luomui – Visiems ciesariams, karaliams ir didiems ponams [...] užgul bažnyčias ir iškalas pabudavoti ir tarnus bažnyčios ir iškalų pasamdyti. Nepamiršta lietuvių knyga. Prašykite gi Dievą, jeib jis [...] tokius rodzytų duoti plebonus, kurie jūsų prigimtu liežuviu jumus išrašytų šventas knygas. Mokymo procesą J. Bretkūnas suprato kaip sunkų, didelių pastangų reikalaujantį procesą. Sėkmė mokantis, jo nuomone, be fizinių bausmių neįmanoma. Jis mokė: Durnystė yra širdyje vaiko, bet rykštė pakoznijimo (bausmės) aną toli nuo jo pavarys. Neliaukisi plakti vaiką [...], taip jį išgelbi iš peklos. Tai senojo scholastinio mokymo samprata, beje, akivaizdžiai prieštraujanti M. Liuterio pedagoginėms nuostatoms. M. Liuteris ragino dirbti taip, kad vaikai mokytųsi linksmai, lyg žaisdami (mit Lust und Spiel).K. Donelaitis peikė būrus, kurie nenori suprasti mokslo svarbos, tokie nepatenkinti, kai šuilmistrams reik kokį pinigą kyštert. Ak, kokių tada glūpų niurnėjimų randas. Negana to, tokie nesusipratėliai su šuilmistrais, biednais nabagėliais [...] dar barasi smirdai. Poetas priminė ne kartą gyvenime pasitvirtinusią tiesą: žmogus vaikus į šiuilę siųst nenorėdams, peklai ant garbės juos užaugint pažadėjo. Jis gynė mokytojus, o būrus ragino jų klausyti – juk jie daugiau žino. Piktinosi: Paikius, glūps žmogus, vargu Tėve mūsų mokėdams, / Šuilmistrus ir šuiles dar išpeikt pasidrąsin. Atkreiptas dėmesys ir mokytojų bei mokinių santykius. Poetas – prūsiškos mokyklinės tvarkos šalininkas: Ans, savo vaikinius kaip drimelius užaugydams / Ir juos lepindams bei valią visą beduodams, / Vaidyjas su šuilmistrais ir barasi keikdams, / Kad jiems kartais iš bėdos per subinę drožia. Mažlietuvių šviesuoliai D. Kleinas, Martynas Liudvikas Rėza, kaip ir J. Bretkūnas, gynė lietuvininkų teisę savo vaikus mokyti gimtąja kalba. Argumentuota: jauno žmogaus būdas, moraliniai principai sėkmingiau suformuojami motinos kalba, o ne kuria nors kita. XIX a. I pusė – esminių švietimo reformų laikotarpis. Permainas nulėmė XVIII a. Vakarų Europos šalyse išpopuliarėjusios švietėjų mintys. Prūsijoje jas skelbė G. Lesingas, J. G. Herderis, Prancūzijoje Voltaire‘as, J. J. Russo, Šveicarijoje Johannas Heinrichas Pestalozzis. Tvirtinta: apšvieta yra svarbiausias tautų ekonominės, kultūrinės pažangos variklis. Šioms idėjoms įgyvendinti imtasi esminių reformų: religinio mokymo turinį keitė bendrieji mokslo dalykai, vaikus mokyti ėmėsi seminarijas baigę pedagogai, suformuotas naujas mokyklų tipas – liaudies mokykla (vok. Volksschule). Mažojoje Lietuvoje naująsias švietimo idėjas drąsiausiai įgyvendino Karalienės mokytojų seminarijos auklėtiniai – jie buvo nuodugniai supažindinti su progresyviomis J. H. Pestalozzio idėjomis. Ši mokymo doktrina reikalavo teorines žinias sieti su praktika, atsižvelgti į vaikų psichologines savybes, suprasti jų interesus. Mokymasis mokykloje tapo kiek lengvesnis, įdomesnis. Beveik tuo pat metu mokyklų darbą veikė filosofo, pedagogo J. F. Herbarto švietimo idėjos. Mokymo proceso efektyvumą jis susiejo su disciplinuotu mokinių elgesiu. Mokykloje jie privalo būti drausmingi, dėmesingi, darbštūs, tiksliai atlikti mokytojo skirtas užduotis. Tai pasiekti įmanoma sulaužius vaiko laukinį judrumą. Moksleiviams valdyti J. F. Herbartas numatė keliapakopę poveikių sistemą – nuo pedagogo žodinių aiškinimų, įtikinėjimų iki kategoriškų draudimų, grasinimų bei fizinių bausmių. Mažojoje Lietuvoje įdiegta Prūsijos švietimo sistema buvo racionali, griežta. Fizines bausmes patyrė dauguma moksleivių, lankiusių šio laikotarpio vokiškos tvarkos mokyklas. Be mokslo žinių, pabrėžtas moksleivių valios, charakterio formavimas, o XIX a. pabaigoje šiai šaliai tapus imperija – ir germaniškojo patriotizmo diegimas. 1890 surengtoje konferencijoje, skirtoje programiniams švietimo klausimams aptarti, kaizeris Wilhelmas II įsakmiai nurodė: Mūsų pareiga išauklėti jaunus žmones vokiečiais, o ne jaunais graikais ar romėnais. Lyg atsvarą pangermanistiniams siekiams humanistinių didaktikos idėjų XX a. pradžioje pateikė Vydūnas. Stebėdamas tautinės nesantaikos, istorinio neteisingumo, doros ir dvasingumo nuopuolį, jis kūrė filosofinę viziją, galinčią nuvesti žmones į aukštą moralinį būvį. Tas kelias – kryptingas sudvasintos, kilnios, siekiančios ir gebančios valdyti savo potraukius bei geismus asmenybės ugdymas. Tokiems siekiams įgyvendinti būtinos sutelktos valstybės, visuomenės, pedagogų pastangos. Pedagoginių pažiūrų platumu Vydūnas toli peržengė savo gimtojo krašto ribas. Jo plėtojamos švietimo idėjos išdėstytos knygose Apsišvietimas (1909), Tautos gyvata (1920), Gimdymo slėpiniai (1921), Sveikata, jaunumas, grožė (1928), filosofinėse dramose, jo leistuose žurnaluose Darbymetis, Jaunimas, kituose straipsniuose, spausdintuose Mažosios Lietuvos ir Lietuvos Respublikos periodiniuose leidiniuose.

Švietimo sistemos organizacinės struktūros, mokyklų tipai. Platesnio Prūsijos kunigaikštystėje gyvenusių žmonių švietimo pradžia – XVI a. vidurys. Įkurtos pirmosios parapinės mokyklos, skirtos paprastiems žmonėms. Straipsnyje Iš draugijos istorijos (Zur Geschichte Gessellschft, išspausdintame tęstiniame mokslo leidinyje Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft, rašoma: 1568 jau buvo 20 lietuviškų mokyklų. Mokymosi trukmė neaiški, dažniausiai 1, gal 2 žiemos. Jas lankiusių moksleivių skaičius ribotas. Tik XVII a. susirūpinta suteikti žinių didesniam jaunų žmonių skaičiui. 1639 išleistame dokumente Recessus generalis nurodoma į parapinę mokyklą pasiųsti bent po 1 asmenį iš kiekvieno kaimo. Grįžę į gimtuosius namus, įgytas žinias jie tesuteiks kitiems savojo sodžiaus vaikams. 1712 I 15 karaliaus Friedricho I įsaku liepta į parapinę mokyklą iš visų didesnių kaimų pasiųsti po 2 vaikus. Kartu nurodyta, jog ten jie privalo mokytis tol, kol išmoks pagrindinių religinių žinių. Išskaičiuota, ko grįžusieji privalės išmokyti savo bendraamžius. Visą šį laikotarpį parapinėse mokyklose dirbusius precentorius išlaikyti iš bažnyčios kasos privalėjo bendruomenė. Pinigų ten buvo nedaug sukaupta, todėl XVI a. viduryje įvestas atskiras berniukų mokestis (vok. Knabengeld). 1736 VIII 1 įsigaliojo Friedricho Wilhelmo I pasirašytas visuotinio privalomo abiejų lyčių 7–14 metų vaikų mokymo įstatymas, žinomas pavadinimu Principia regulativa (Reguliuojamieji principai). Mokyklos įkurtos kaimuose, todėl vadintos žemininkų mokyklomis. Ten dirbo mokytojai šuilmistrai. Parapinės ir žemininkų mokyklos nebuvo susietos su tolesniu mokymusi aukštosiose mokyklose. Norinčius įgyti aukštesnį nei pradinis išsilavinimą už nemažą mokestį namuose ruošė samdyti namų mokytojai guvernantai (prancūziškai gouvernante < gouverner – vadovauti, mokyti) arba proceptoriai (lot. Proceptor – mokytojas, auklėtojas). Miestuose atidaryta įvairių tipų mokymo įstaigų: be parapinių mokyklų, veikė analogiško lygio magistrato ar privačių asmenų įsteigtosios, žemininkų mokykloms prilygstančios kampo mokyklos (vok. Winkelschule). Atskirą grupę sudarė aukštesniosios mokyklos. Jos vadintos lotyniškomis (Lateinischeschule), didžiosiomis (Grosseschule), miestiečių (Bürgerschule), realinėmis (Realschule) mokyklomis. Mokinius jos rengė studijoms universitetuose. Aukštesniųjų mokyklų Mažojoje Lietuvoje būta nedaug: 1586 Tilžėje atidaryta provincijos mokykla (vėliau tapo gimnazija), 1829 Klaipėdoje – Navigacijos mokykla, 1861 – mergaičių licėjus; 1763 Gumbinėje – Friedricho mokykla, 1810 – aukštesnioji mergaičių mokykla; 1815 – tokia pati Įsrutyje; prieš 1706 Klaipėdoje pradėjo veikti aukštesnioji berniukų mokykla (vėliau Luizės gimnazija), 1829 – Höhere Töchterschule mergaitėms. 1855 čia atidarytos dar 2 aukštesniosios berniukų ir mergaičių mokyklos. Švietimo sistemai itin reikšmingos mokymo įstaigos – seminarijos pradėtos steigti XVIII a. 2 pusėje, bet Mažojoje Lietuvoje tik XIX a.: Karalienėje 1811, Ragainėje 1882, Klaipėdoje 1902. Vėliau įkurta jūreivių, žemės ūkio, amatų, prekybos mokyklų, specelių mokymo įstaigų akliesiems, kurtiesiems, pagalbinių mokyklų sutrikusio protinio vystymosi vaikams. Vykdyta kultūros, švietimo politika, 1736 priimtas visuotinio privalomo 8-mečio mokymo įstatymas užtikrino sparčią krašto kultūros raidą. Jį įgyvendinant vien 1736–1741 istorinės Mažosios Lietuvos teritorijoje pastatytos 275 mokyklos. 1786 Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos veikėjas Gotfrydas Ostermeyeris viename savo poleminių rašinių galėjo parašyti: dabar […] iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka. Sparčiai mažėjo nemokančiųjų rašyti. 1865 tarp pašauktųjų į karo tarnybą neraštingų užfiksuota 16,5 %, 1881 – 7% , 1895 mažiau nei 1 %.

Dar skaitykite: mokyklos, mokytojai, Mažoji Lietuva. 6.8. Švietimas.

L: Endzinas A. Liaudies švietimo klausimai Rytų Prūsijoje // Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai: Pedagogika ir psichologija, t. 9 (I) V., 1968; Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai / sud. Karčiauskienė M.ir kt. V., 1983; Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje V., 1999; Juška A. Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda, 2003; Keil A. Das Volksschulwesen im Königreich Preussen und Herzogthum Litthauen unter Friedrich Wilhelm. Königsberg, 1886; Notbohm H. Das evangelische Kirchen- und Schulwesen in Ostpreussen […].Heidelberg, 1969; Luther M. Pädagogische Schriften. Paderbon, 1987; Hermann A. Litauischsprachiger Unterricht in Ostpreußen und seine Darstellung in der deutschen und litauischen Historiographie. Lüneburg, 1992; Haase I. Die Volksschullehrerbildung in Preussen. Memel, 2001.

Albertas Juška

Iliustracija: Šilutėje prie pastato buvusios Herderio gimnazijos, kurią yra baigęs dailininkas Archibaldas Bajoratas (antras iš kairės), 1990

Iliustracija: Klaipėdos mokytojų seminarijos pastatas iš kiemo pusės, iki 1939 / Iš Matino Tydecko rinkinio

Iliustracija: Didžiųjų Lenkininkų, Ragainės apskrityje, buvęs liaudies mokyklos pastatas, 1997

Iliustracija: Karklininkų liaudies mokyklos baigimo pažymėjimas, išduotas Anikei Rogai (tautosakos pateikėjai Mažeivienei), 1908 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio