Recessus generalis

Recessus generalis (Generãlinis lañkymas; vok. Der Kirchen Visitation Insterburgufischen und anderer Littawischen Embter im Hertzoghtumb Preussen. Gedruckt zu Königsberg bey Lorentz. Anno, 1639). Brandenburgo markgrafo ir Prūsijos kunigaikščio Georgo Wilhelmo potvarkiu 1638 atlikta Mažosios Lietuvos lietuviškų bažnyčių vizitacija, siekusi nustatyti, ko joms trūksta ir išganingai joms padėti. Vizitaciją atliko valstybės kancleris Fabianas von Ostawas, Karaliaučiaus pilies teismo patarėjas Friedrichas von Götzenas bei kai kurie lietuviškų apskričių kunigai. Generalinio lankymo duomenys išspausdinti kaip instrukcija Įsruties, Tilžės, Ragainės, Klaipėdos, Labguvos apskritims, Toplaukio, Jurbarko, Želvos, Žiokų valsčiams. Tai vienas ryškiausių XVII a. I pusės krašto lietuvininkų buities ir papročių dokumentų. Per vizitaciją žiūrėta, ar kunigai taikiai sugyvena su parapijiečiais, ar vieni kitų neskundė; kaip stropiai pavaldiniai klausosi Dievo žodžio ir naudojasi sakramentais; ar bažnyčios kasmet tvarkingai pateikdavo ataskaitas ir kita. Vizitatoriai Įsruties apskrities bažnyčiose egzaminavo kunigus, aiškinosi bažnyčios reikalus. Išvardintos negerovės, rastos pas vargšus neprotingus ir barbariškus lietuvius. Kunigams liepta kuo suprantamiau parapijiečiams išaiškinti tikėjimo tiesas apie Dievą, amžinąjį gyvenimą, nuodėmes, atsiteisimą už jas, sakramentus, mirtį ir laidotuves, mirusiųjų prisikėlimą, Dievo teismą ir amžiną laimę danguje. Pažymėta, kad lietuvininkai labai mažai arba nieko apie tai nežino. Įsakyta aiškinti žmonėms apie Kristaus kančią ir mirtį Didįjį ketvirtadienį, per Verbas bei sekmadienių Evangelijose. Pastebėta, kad daugelis lietuvininkų retai lankė bažnyčią, pamaldų metu dirbo namuose, per pamokslą plepėjo, vaikštinėjo, nesiklausė. Rudenį, kai ateina jų gėrybių metas, įninka puotauti ir nepaiso sekmadienių bei švenčių. Žiemą pamaldų metu lietuvininkai važiuodavo malkų, paskui kepinosi ir spirginosi karštai prikūrentose pirtyse. Vasarą pjaudavo, grėbdavo, veždavo šieną ir javus, o rudenį eidavo į mišką grybauti, riešutauti, prisiplėšti plėšų pareskoms ir taip duodavo blogą pavyzdį kitiems nesilaikydami šventadienio. Patobeliams ir pakamorėms įsakyta prižiūrėti atėjusius į bažnyčią, plepančius ir bėginėjančius šen ten, o tuos, iš kurių sodybų bažnyčioje nėra nė vieno, bausti 3 grašių bauda bažnyčios labui. Jei tai nepadėtų, pranešti kunigams bei krašto šepiams ir kitiems sekmadienį įstatyti prie bažnyčios į kaklinę geležį – kengę. Kadangi lietuvininkai savo kūdikių nekrikštydavo tol, kol nepasigamindavo alaus išgertuvėms, t. p. krikštyti atvykdavo prieš tai nepranešę kunigui, tai įsakyta kūdikius krikštyti ne vėliau kaip per 2–3 dienas po gimimo. Nevykdančius įsakymo įsakyta bausti 1 lenkiško florento bauda, o pakartotinai nevykdančius įstatyti į kengę. Kadangi lietuvininkai paprastai savo vaikus krikštydavo šeštadieniais, o sekmadieniais girtaudavo, todėl įsakyta krikštyti kitomis savaitės dienomis. Pastebėta, kad labai daug lietuvininkų (ypač vyrų) neidavo Komunijos, todėl kunigai įpareigoti apie tokius paskelbti viešai iš sakyklos, o mirusius be Komunijos įsakyta laidoti ne kapinėse, o nešventintoje vietoje. Teigta, kad daugelis net pagyvenusių lietuvininkų nemoka Tėve mūsų, todėl kunigams įsakyta sekmadieniais po pamokslo mokyti žmones katekizmo, nenorinčius mokytis bausti 5 grašių bauda, o neatėjusius mokytis 15 kartų įstatyti į kengę. Kiekvieno kaimo bendruomenei nustatyta nuo Mykolo dienos iki Velykų pasiųsti bent 1 vaiką mokytis į mokyklą, kad šis galėtų vėliau apmokyti kitus kaimo vaikus. Pastebėta, kad lietuviškos bažnyčios labai apleistos: jose nebuvo altorių, sakyklų, krikštyklų, vienodų kėdžių ir suolų. Visose bažnyčiose nebuvo nė vieno varpo, todėl kurfiursto prašyta suteikti bažnyčiai įrangai ir remontui reikiamų medžiagų. Generalinio lankymo dokumente detaliai nurodyta įvairių bažnyčios patarnavimų, kuriuos atlikdavo kunigai, kaina ir dešimtinės mokestis įvairioms gyventojų grupėms. Aptartos patobelių pareigos: skambinti varpais pamaldoms, šeštadieniais ir sekmadieniais budėti bažnyčioje, prižiūrėti jos švarą, parengti vyną ir komunikantus pamaldoms, stropiai ir sąžiningai apeiti su krepšeliu renkant aukas bažnyčioje, sekti, kas jos nelanko, neina komunijos ir kita. Apsileidusius, ėmusius vagiliauti patobelius įsakyta iš pradžių bausti 5 markių bauda bažnyčios naudai, o vėliau ir visai atleisti. Patobeliai dar įpareigoti užveisti vaismedžių sodus prie klebonijų, vėliau juose užveisti bičių. Pastebėta, kad lietuvininkai tėvai kartais leisdavo susituokti labai jauniems ar artimiems giminaičiams, kad po sužadėtuvių pradėta kartu gyventi, kad per sutartuves vykdavo nereikalingos išgertuvės, o prieš vestuves jaunikio ir jaunosios pusėse virtas alus, skersta, valgyta, gerta. Tuo skundėsi kunigai. Jei jaunikis turėdavo gausią ir garbingą palydą, jai nuotaka išdalydavo įvairių dovanų (drobių, marškinių, nosinių, megztų vilnonių daiktų, pinigų), taip netekdama beveik visko, ką nuo jaunystės buvo suverpusi, išsiaudusi, nusimezgusi ir išsiuvinėjusi. Tuo tarpu iš svečių gaudavo tik labai kuklių pagerbimo dovanų. Įsakyta apie numatomas sužadėtuves ir sutartuves pranešti kunigui, o nesilaikančius įsakė bausti 8 markių bauda. Piršlys, slapta atlikęs sužadėtuves, turėdavo už tai sumokėti 6 markes bažnyčiai, o dar kartą tai atlikęs, baustas stovėjimu kengėje porą sekmadienių. Kunigams įsakyta žmones tuokti tik po viešų sužadėtuvių praėjus ne daugiau kaip 6 savaitėms, t. p. sekmadienį tuokti ne daugiau kaip 6 poras. Lietuvininkai vestuves keldavo daugiausia rudenį, tai negalėjusieji tada jų atšvęsti, turėdavo jas nukelti iki Sekminių ar Joninių. Sužadėtuvėms leista išsivirti ir išgerti ne daugiau kaip 1, o vestuvėms – iki 4 statinių alaus. Kadangi jaunieji su palyda į jungtuves atvykdavo apgirtę ir triukšmaudavo, tai labiausiai šėlstančius liepta 1 ar 2 valandoms sukaustyti kengėje nusiraminimui, jų būgnus pradurti ir supjaustyti, o vamzdžius sulaužyti, dar nubausti 3 markių bauda. Merginų, moterų prievartautojai turėdavo bažnyčioje sekmadienį atgailaudami pagulėti priešais altorių ir sumokėti 20 markių baudą: 10 bažnyčiai ir 10 valdžiai. Pasileidėlė bažnyčioje turėdavo atgailauti 3 sekmadienius. Jei apgirtusios motinos nuguldavo savo lovoje kūdikį, tai pirmą kartą turėdavo būti įstatytos į kengę ir du kartus pagulėti priešais altorių, pakartotinai nusikaltusios 2 kartus stovėti kengėje ir 3 kartus gulėti priešais altorių. Pastebėta, kad Įsruties parapijos lietuvininkų kapinės būdavo prie kaimų, neaptvertos, jose laidoti kartu tikintieji ir bedieviai, apie mirusiuosius nepranešinėta kunigui. Mirusieji laidoti pagoniškai aprengti geriausiais drabužiais, į karstą dėti ir į duobę mesti pinigai, o per laidotuves gausiai gerta. Įsakyta tai pakeisti. Per laidotuves turtingiesiems leista sunaudoti 1 statinę, kitiems – ne daugiau kaip pusę statinės alaus. Vizitacijos metu pastebėta, kad lietuvininkai leisdavo savo numirėlius apraudoti samdytiems raudotojams, jiems atsilygindami mėsa, duona, javais, drabužiais ir kitkuo. Nurodyta išnaikinti tokį lietuvių prietaringumą ir bausti raudotojus. Nustatyta, kad būta daug vyrų ir moterų burtininkų, pranašautojų, raudotojų, į kuriuos kreipdavosi žmonės iš tolimų vietovių, norėdami gauti patarimų ką nors pavogę, pametę, susirgus žmonėms ir gyvuliams (ypač maro metu). Už tai jiems atsilyginta įvairiomis gėrybėmis. Pakamorės įpareigoti apie tai pranešti pilies pareigūnams ir nubausti tuos žmones. Panašių apgavikų būta tarp čigonų, kurie bastydavosi ir suvedžiodavo žmones, burdami iš rankos, pranašaudami ir vogdami. Įsakyta nepriimti ir neapnakvydinti čigonų. 1639 VI 29 Recessus Generalis pasirašė Georgas Wilhelmas.

Angelė Vyšniauskaitė

Iliustracija: Prūsų baudimas ir kankinimas / Iš knygos „Kovos keliais“. Klaipėdos krašto prisijungimui prie Lietuvos 15-kos metų sukakčiai paminėti almanachas. Redaktorius-leidėjas Jonas Vanagaitis. Klaipėda, 1938