Prūsų vadovo Prutenio (Brutenio) padavimas
Prsų vadõvo Prutẽnio (Brutenio) padavmas. Senovėje gotų kunigaikštis Visbas esą išsiuntęs į Kimbriją pasiuntinius, kad šie paklaustų skandianų, ar šie kraštą paliksią geruoju, ar panorėsią susikauti. 2 vyriausieji Prutenis (Brutenis) ir jo brolis Videvutis, pasitarę su kilmingaisiais, nusprendę, kad reikia palikti kraštą. Jie su savo gentainiais iš viso (46 000 žmonių) sėdę ant plaustų ir perplaukę Crono, Hailibo vandenis ir Ulmiganijoje suradę nežinomą tautą. Čia jie apsistoję, statę pilis ir kaimus. Ilgainiui skandianai gudrumu, jėga ar draugiškumu tapę Ulmiganijos vietinių gyventojų ponais ir naudojęsi jų paslaugomis. Prutenis ir jo brolis pastatydinę Honedos, Peilpeilo, Nangasto, Vustopo (Wustopp) ir Galonso (Gallons) pilis. Krašte jie suradę medaus, iš kurio gamindavo gėrimą. Kitame padavimo variante teigta, kad susirinkusi Balgos liaudis Prutenį išrinko savo vyresniuoju, tačiau jis pasišventęs dievų tarnystei, todėl Balgos gyventojai savo vadu išsirinkę Videvutį. Prutenis paskirtas vyriausiuoju šventiku ir teisėju. Šalis pradėta vadinti Prutenia. Krivių krivaitis Prutenis įsakęs galingiausiame girios ąžuole išskobti 3 nišas, kuriose turėjo kaboti 3 vyriausiųjų dievų (Perkūno, Patrimpo ir Pikulo) atvaizdai. Tas ąžuolas tapęs švenčiausia vieta šalyje. Kai Pruteniui sukakę 132, Videvučiui 116 metų, šis pasikvietęs savo 12 sūnų ir pradėjęs skirstyti žemes. Jis liepęs vyriausiajam sūnui Litvui prie ąžuolo prisiekti ištikimybę kriviui ir padovanojęs žemes nuo Bugo iki Nemuno, pavadintas Lietuva. Antras sūnus Samas gavo žemes nuo Baltijos jūros iki Skaros (Priegliaus) upės, pavadintas Semba. Samo sūnus Pregollia nuskendęs Skaros upėje, todėl ši pavadinta Priegliumi. Trečias sūnus Sudogavas gavo žemes tarp Crono, Priegliaus ir Kuršių nerijos, pavadintas Sūduva. Ketvirtas sūnus Nadras gavo žemes tarp Priegliaus, Boiki ir Curtono, pavadintas Nadruva. Penktasis sūnus Scalawo pradėjo valdyti teritoriją tarp Priegliaus, Curtono, Nemuno ir Rango, pavadintas Skalvija (Skalva). Šeštas sūnus Notangas mėgo žvejoti ir pirmasis surado gintaro, jo žemės pavadintos Notanga. Barto žemės, pavadintos Barta, tęsėsi nuo Licko iki jo brolio Litvo žemių. Galindas gavo žemes nuo Alle, Lawoso iki Mozūrijos ir pavadino jas Galinda. Varmio žemės vadintos Ermlandu (pagal jo žmonos Ermijos vardą), tačiau prūsai jas vadino Varme. Dešimtas sūnus Hoggo gavo žemes palei jūrą ir pavadino Hoggerland arba Pagude. Vienuolikto sūnaus Pomezo žemės buvo tarp Wesekr, Ossos, Nogato, Vyslos ir tęsėsi iki sienos su mozūrais; vadinosi Pamede. Dvylikto sūnaus Chelmo žemės vadintos Kulmu. Taip Prutenis ir Videvutis padalinę visas žemes ir tapę legendiniais prūsų genties įkūrėjais. Prūsų genties buvimą prie Baltijos jūros minėjo Tacitas, Ptolemėjas, Iordanes ir kiti I–II tūkstantmečio pradžios rašytiniai šaltiniai. Sujungti su žodine prūsų tradicija jie galėjo tapti Prūsų vadovo Prutenio padavimų (sukurto Renesanso ir Reformacijos įtakoje) pagrindu. Pirmą kartą Prūsų vadovo Prutenio padavimų paskelbta XVI a. pradžioje Erazmo Stellos, Simono Grunau ir Luco Davido kronikoje. E. Stella prūsus kildino iš alanų bei kitų barbarų, pirmasis paminėjo prūsų karalių Videvutį. S. Grunau kronikoje Prūsų vadovo Prutenio padavimas atpasakotas plačiausiai. Nuo šių kronikų pasirodymo istoriografijoje įsigalėjo legenda apie ateivius, kurie I tūkstantmečio viduryje Prūsoje įkūrė naujų miestų, įvedė naujus įstatymus bei papročius ir prūsų visuomenėje užėmė išskirtinę vietą. Vėliau tyrėjai kritikavo S. Grunau kroniką, bet patvirtino, kad Prūsų vadovo Prutenio padavime atspindėtas realus senųjų baltų bendravimas su gotais ir dalyvavimas tautų didžiajame kraustymesi. Legendose minimi pagrindiniai faktai sutampa su archeologinių kasinėjimų duomenimis.
L: Šimėnas V. Legenda apie Videvutį ir Brutenį (legendos šaltinių klausimu) // Prūsijos kultūra. V., 1994, p. 18–56; MLFA.
Iliustracija: Auksinė ornamentuota antkaklė iš Strobainių kapinyno, Ylavos apskritis: a – avarų karys (Antohnes?), b – prūsų karys (Videvutis?), c – raitas žynys (Brutenis?), d – avarų lankininkas (Činbechas?) / Iš knygos „Užmirštieji prūsai“, 1999