propaganda

propagánda. Prūsoje politinė propaganda skleista nuo Kryžiuočių ordino užkariavimų, kai viešai demagogiškai skelbta apie krikštą, o ne apie karinę ekspansiją. Užkariavę prūsų žemes, vokiečių feodalai skelbė turėję teisę jas užšaldyti, nes vietiniai gyventojai esą buvę laukiniai pagonys, nesudarę tautinio, valstybinio ar kultūrinio vieneto (tą viską gavę neva tik iš vokiečių). Propagandos tikslais primenama 1226 popiežiaus Aukso bulė, naudota ir XX a. įrodinėjant, kad Europos Rytai esą priklauso vokiečiams jau 700 metų. Pripažįstant, kad Rytprūsių didžioji dalis buvo apgyventa lietuvininkų, stengtasi įrodyti, jog jie ten vėliau atsikėlę nei vokiečiai (dar skaitykite dykros teorija). Tokia propaganda skleista siekiant pateisinti Prūsos užkariavimą. Propagandos priemonės naudotos vykdant germanizaciją. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietija propagandą aktyviai skleidė prieš kitas šalis ir tautas, ypač prieš rusus (jie karikatūrose vaizduoti kaip girti, nesiprausę, neišsilavinę beraščiai) nukreiptą propagandą; tai per Antrąjį pasaulinį karą t. p. skatino vokiečių ir sovietinių kareivių tarpusavio neapykantą ir lėmė beprasmę daugelio lietuvininkų žūtį. Rytprūsiuose ir kitur rodyti propagandiniai filmai, leista brošiūros, plakatai, pašto ženklai, indai su propagandiniais ženklais. Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, patyrus Versalio taikos sutarties nuoskaudas ir krizę, klostantis revanšizmo nuotaikoms, provokiška propaganda kasmet stiprėjo. Antilietuviška propaganda suaktyvėjo 1923 Lietuvai prisijungus Klaipėdos kraštą, o ypač 1933 Vokietijoje į valdžią atėjus naciams. Dėl bendros pasaulinės ūkio krizės atsiradus žemės ūkio produktų pertekliui, Vokietija sustabdė savo importą iš Lietuvos, kad dėl nuostolių ūkininkams primestų kaltę Lietuvos vyriausybės politikai. Antilietuviškas nuotaikas Klaipėdos krašte skatinusi propaganda vaizdavo Lietuvą kaip visais atžvilgiais silpną, kultūriškai ir ekonomiškai atsilikusią Rusijos imperijos liekaną (dar ir kitos tikybos). Gyventojai įtikinėti, jog krašto ekonominė padėtis pagerės tik jam tapus galingesnio ir pažangesnio Trečiojo Reicho dalimi. Veiksmingos propagandos dėka rinkimų į Klaipėdos krašto seimelius daugumą nuolat laimėdavo provokiškai nusiteikę kandidatai. 1923–1938 Lietuvos įvairių institucijų skleista propaganda dėl padėties Klaipėdos krašte ir Prūsų Lietuvoje (Rytprūsiuose), žymesnių rezultatų nepasiekė. Itin veiksminga propagandos sistema buvo sukurta nacistinėje Vokietijoje (kaip ir SSRS). Panašaus turinio propaganda Vokietijoje skleista dar ir po Antrojo pasaulinio karo. Lietuvoje, o po 1940 birželio SSRS okupuotoje Didžiojoje Lietuvoje skleista sovietinė propaganda. Antrojo pasaulinio karo metais ypatinga propaganda skleista tarp sovietinių kareivių. Sovietų rašytojas Ilja Erenburgas parašė propagandinį tekstą Kvietimas žudyti baigė jį žodžiais: Žudyk vokiečius – šito prašo Tavęs tavo sena motina./Žudyk vokiečius – šito prašo Tavęs tavo vaikai./Žudyk vokiečius – šaukia gimtoji žemė./Nepraleisk nieko. Žudyk! Sovietų kareiviai, skatinti tokios propagandos, Rytprūsiuose nebandė atskirti, kuris tikras vokietis (fašistas – nacis), o kuris lietuvininkas, todėl jų aukomis tapo dešimtys tūkstančių nekaltų žmonių (dar skaitykite genocidas). Sovietiniai partiniai vykdomieji komitetai po 1945 daug dėmesio skyrė grįžusiems į savo gimtinę Mažąją Lietuvą iš Vokietijos; ypač dirbo su išsilavinusiais žmonėmis (jie fotografuoti, aprašinėti; jų atvaizdai su dirbtinomis šypsenomis spausdinti sovietų laikraščiuose ir siųsti į Vokietiją). Repatriantai versti tarti padėkos žodžius ir pasakoti apie kentėjimus, kuriuos jie esą patyrę iš kitų tautiečių Vokietijoje, kai pareiškę norą grįžti į tėviškę. Tokios sugrįžėlių kalbos transliuotos per užsienio radiją, taip tikintis privilioti kitus išeivius sugrįžti iš Vakarų šalių į sovietų okupuotą Mažąją Lietuvą. Likviduojant Mažosios Lietuvos istorijos pėdsakus (dar skaitykite etnocidas) naudoti sovietinės propagandos įvairūs metodai. Oficiali propaganda, apie neva krašto suklestėjimų bei sovietinių žmonių laimingą gyvenimą po 1957 (dar skaitykite Maskvos susitarimas 1957) nebesustabdė sovietinio režimo tikrovę pažinusių sugrįžėlių bei kitų klaipėdiškių – beveik visi jie išvyko į Vakarus.

L: Karge P. Die Litauerfrage in Altpreußen in geschichtlicher Beleuchtung. Königsberg, 1925; Jansfen H.-L. Litauische Geschichtslügen über Ostpreußens Vor- und Frühzeit. Dresden, 1935; Jonaitis J.T. Vokietijos propaganda prieš Lietuvą. Kaunas, 1935; Hadamovsky E. Weltgeschichte im Sturmschritt, Münich, 1939; Keleivis. 1957, Nr. 2; Nenaudinga ir pavojinga propaganda // Keleivis. 1957, nr. 5–7; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija. V., 1995; Schön H. Tragödie Ostpreußen 1944–1948. Kiel, 1999; Kibelka R. Ostpreußens Schicksalsjahre 1944–1948. Berlin, 2000, S. 222–228; MLFA, MLEA