dykros teorija

dykrõs teòrija. Ją po Pirmojo pasaulinio karo sukūrė vokiečių tyrėjai žmona ir vyras Gertruda bei Hansas Mortensenai. Vokietijai pralaimėjus karą ir žlugus imperijai, ji ėmė netekti kryžiuočių užkariautų baltų žemių. Mažosios Lietuvos veikėjai ėmė reikalauti, kad kraštas susijungtų su lietuvių tautos kamienu Didžiąja Lietuva; 1923 Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą. G. Mortensen disertacijoje ir vėlesniuose veikaluose drauge su H. Mortensenu ėmė įrodinėti, kad Mažosios Lietuvos gyventojų branduolį sudarę skalviai ir nadruviai buvę prūsai, o ne vakariniai lietuviai (lietuvininkai). Anot jos, jau iki Kryžiuočių ordino įsiveržimo vietiniai kuršiai, skalviai, nadruviai, sūduviai ir galindai patys buvo gerokai išsinaikinę per ilgas kovas (vėliau šio absurdiško teiginio G. Mortensen atsisakė). Per kryžiuočių karus su vietos gyventojais ir Lietuvos valstybe, per prūsų sukilimus Skalvoje ir Nadruvoje susidariusioje dykroje senųjų gyventojų esą visai nelikę. Po Žalgirio mūšio, 1422 Melno taika nustačius nuolatinę Kryžiuočių ordino ir Lietuvos sieną, dykrą Prūsijoje iki XVI a. pradžios apgyvendinę kolonistai iš Didžiosios Lietuvos. Taip, anot Mortensenų, iš didžialietuvių susidariusi Mažoji Lietuva. Taigi vokiečiai esą ankstesni kolonistai (nuo XIII a.) negu lietuviai (XV–XVI a. pradžios), ir vokiečių teisės į kryžiuočių užkariautą baltų kraštą esančios pirminės. Juo labiau kad prūsų tauta iki XVIII a. išnykusi, todėl neva nelikę Prūsos paveldėtojų. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo H. Mortensenas iš dalies atsisakė prieškario koncepcijos. Remdamasis naujais šaltiniais, jis rado, kad autochtonų skalvių dykroje išliko ir po karų su kryžiuočiais bei sukilimų. Mortensenai savo teorija ėmė kritikuoti vokiečių istoriografijos autoritetus Maxą Toeppeną, Adalbertą Bezzenbergerį, Karlą Lohmeyerį, Alexandrą Horną, Franzą Oscarą Tetznerį, Lotharą Weberį. Mortensenų koncepcijai pritarė Paulius Karge, Reinholdas Trautmannas, Kurtas Forstreuteris ir kiti. Griežtą atkirtį Mortensenų istorijos mokslo krypčiai prieš Antrąjį pasaulinį karą davė Vincas Vileišis, Povilas Pakarklis, Francas Constantinas Karpas. Labiausiai argumentuotai dykros teoriją sukritikavo lietuvininkas Martynas Gelžinis. Jis atskleidė daug faktų, kad Mortensenai gavo iš Vokietijos valdžios politinį užsakymą, tad G. Mortensen negali būti objektyvi, nes esanti aršaus nacionalšovinisto istoriko Alberto Brackmanno ir nacisto kalbininko Jurgio Gerulio mokinė. Mortensenai žadėtojo šaltinių tomo nepaskelbę ir neįrodę didžialietuvių masinės imigracijos į Prūsiją.

L: Mortensen G. Beiträge zu den Nationalitäten und Siedlungsverhültnisse von Preussisch-Litauen. Berlin, 1927; Karp F. C. Beiträge zur ältesten Geschichte des Memellandes und Preussisch-Litauens. Memel, 1934; Vileišis V. Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje. K., 1935, p. 63–69; Pakarklis P. Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje. K., 1935; Mortensen G. und H. Die Besiedlung des nordöstlichen Oslpreussen bis zum Beginn des 17. Jahrhunderts. Bd. 1–2. Leipzig, 1937/38; Mortensen H. Einwanderung und innerer Ausbau in den Anfängen der Besiedlung des Hauptamtes Ragnit // Acta Prussica. 1968, S. 67–76; Gelžinis M. Mūsų gimtinė Mažoji Lietuva. V., 1996, p. 188–197, 204–227, 286–294.

Algirdas Matulevičius