Maskvos susitarimas 1957

Maskvõs susitarmas 1957, Maskvos ir Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) susitarimas (Kommunique, 1958 IV 8) dėl buvusios Vokietijos piliečių repatrijavimo. Jis priimtas per 1957–1958 vykusias derybas tarp Sovietų Sąjungos (SSRS) ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Susitarta, jog SSRS leis atskiriems asmenims (1941 VI 21 turėjusiems Vokietijos pilietybę bei jų sutuoktiniams ir vaikams) emigruoti į VFR, padės suvesti per Antrąjį pasaulinį karą išblaškytus šeimų narius pagal šalyje veikiančius įstatymus. Tačiau šis susitarimas negaliojo nevokiečių tautybės asmenims, po 1918 imigravusiems į Klaipėdos kraštą. Minėta išimtis netaikyta SSRS piliečiams, pagal 1939–1941 konvencijas emigravusiems į Vokietiją. Asmenų, turinčių šeimas arba artimų giminių VFR (arba šeimos narių vokiečių), prašymai išvykti iš SSRS pažadėti peržiūrėti pagal vietos įstatymus. Mišrių šeimų nariams leista išvykti iš SSRS pagal aplinkybes, atsižvelgiant į visos šeimos bei pavienių jos narių interesus. Tai negaliojo asmenims, tardomiems arba atliekantiems teismo nustatytą bausmę SSRS teritorijoje. VFR pažadėjo analogiškai pasirūpinti SSRS piliečiais, karo metu atsidūrusiais Vokietijos teritorijoje bei norinčiais emigruoti į SSRS. Sudėtingi susitarimo suvaržymai lėmė daugelio šeimų dramas ar įvairius keblumus. Abi šalys susitarė toliau bendradarbiauti su Raudonuoju Kryžiumi. Maskvos susitarimas pasiektas vadinamojo „sovietinio atšilimo“ metais SSRS bandant pagerinti santykius su Vakarais. Pasinaudojus Maskvos susitarimu, daugeliui pavyko ištrūkti iš sovietų okupuoto krašto. Tačiau tai lėmė ir spartesnį Mažosios Lietuvos sunykimą – išvykus daugumai po 1944 užsilikusių vietos gyventojų, dar sparčiau pradėta naikinti lietuvininkų ir vokiečių tradicinės kultūros liekanas.

L: Bulletin des Presse- und Informationsamtes der Bundesregierung. Bonn, der 9. April 1958.