Narkyčiai

Narkýčiai, Norktai (vok. Norkitten, rus. Meždurečje), bažnytkaimis, dvaras ir valsčiaus centras Įsruties apskrityje, 16 km į vakarus nuo Įsruties, netoli Auksinės ir Priegliaus upių santakos, prie plento ir geležinkelio Įsrutis–Karaliaučius. Nuo seniausių laikų čia buvo prekybos kelių kryžkelė. Priegliumi atplukdyta druska ir kitos prekės nuo Narkyčių gabentos senuoju keliu palei Auksinės upę ir mediniais grindiniais per miškus bei pelkes į Bartą. Tai liudija daugybė archeologinių radinių (Romos monetos, vikingų dirbiniai). Dabartinės bažnyčios vietoje – paupio pakilumėlėje buvo senoji prekyvietė, prūsų nadruvių gyvenvietė Reik. 1,5 km piečiau buvo prūsų pilis Nerwekete (likęs piliakalnis Plaukštis – Pilaukstis su 2 pylimais), apie 1274 sugriauta kryžiuočių. Spėjama, kad 1273 šiose apylinkėse nužudytas Herkus Mantas (dar Didysis prūsų sukilimas). Medinę kryžiuočių pilį 1376 sudegino Kęstučio (ar Algirdo) lietuvių kariai. 1380 pastatyta Ordino mūrinė pilis, prie jos apgyvendinti laisvieji prūsai. Apie Narkyčių senovę likę padavimų. 1400 minėti Nerwiketen, 1405 – Nerwekethin, dar Nerwykiten, Nerwekitten. 1469 pilyje prie Auksinės slėnio krašto pastatyti rūmai – vietos valdovų rezidencija. Apsigyvenus lietuvininkams prūsiškas vietovardis sulietuvintas (1539 Norkitten). Po Reformacijos pastatyta bažnyčia (kunigas minėtas 1540; Narkyčių parapija). 1578 minėta karčema prie senojo vieškelio Karaliaučius–Įsrutis. Nuo 1721 apylinkes valdė Dessau kunigaikščiai. Per Septynerių metų karą ties Narkyčiais Prūsijos kariuomenė kovėsi su rusais, žygiavusiais Karaliaučiaus link. Iš karų liko vietovardis Kanonenberg [Patrankų kalnas į vakarus nuo Narkyčių]. Karo metais suniokotas bažnyčios bokštas 1761 nugriautas. Per tą karą rusams sudeginus Bubainių rūmus, kunigaikščių valdų centras atkeltas į Narkyčius; tai paskatino jų plėtrą. XVIII a. pradžioje kunigavo Kristijono Donelaičio studijų draugas Karlas Friedrichas Jordanas. 1753 Narkyčiuose gimė jo sūnus Johannas G. Jordanas, 1793 – Karolis A. Jordanas. XIX a. pradžioje buvo 2 Narkyčių gyvenvietės: Dessau hercogo valsčiaus centras su palivarku ir kaimas. Abiejose iš viso buvo 27 ugniakurai. Kaime gyveno 117, o palivarke – 65 žmonės. 1818–1820 ant Ordino laikų pilies pamatų pastatyti nauji kunigaikščių rūmai. Per Narkyčius nutiestas naujas plentas Karaliaučius–Gumbinė, piečiau Narkyčių – geležinkelis Karaliaučius–Eitkūnai. 1871 bažnytkaimyje gyveno 353 žmonės ir buvo 38 gyvenamieji namai, o hercogo gyvenvietėje – 900 žmonių ir 56 gyvenamieji namai. 1905 kaime gyveno 243 žmonės, buvo 27 gyvenamieji namai, valdyta 158,5 ha žemės. 1905 Narkyčių dvare gyveno 185 žmonės ir buvo 12 gyvenamųjų namų, valdyta 490,9 ha žemės. 1912 kaime gyveno 230 žmonių. Veikė žemės ūkio ir amatininkų bendrijos, taupomoji-skolinamoji kasa, vaistinė, garinė lentpjūvė, kalvė, pieninė, 2 užeigos namai su krautuvėmis, restoranas (Motzkus – Mockus). Darbavosi gydytojas, veterinaras, kirpėjas, mėsininkas, 2 kepėjai (Wilh. Simoleit ir kiti), statybų rangovas, stogdengys, balnius, siuvėjas, 2 batsiuviai, stalius Ed. Zilius (turėjęs ir baldų krautuvę), puodžius. Veikė metalo dirbinių, 2 galanterijos, 2 puošmenų, 2 audinių (Herm. Quesseleit – Kveselaitis ir kitos) parduotuvės; medienos ir grūdų prekybos įstaigos. Hercogo dvarą buvo išsinuomavęs vietos amtmonas. Dvaras tada valdė 387 ha žemės. Narkyčiuose buvo ir miškų apygardos centras, kuriam priklausė kelios girininkijos, valdžiusios 4816 ha žemės. 1939 gyveno 1147 žmonės. Iki 1945 Narkyčiai buvo tankiai užstatyta gyvenvietė paplentėje. Upių slėnių sankirtoje, pakilumoje, stovėjo Narkyčių rūmai ir dvaro sodyba su dideliais ūkiniais pastatais. Skersinis kelias šiaurės link pro lentpjūvę vedė į tiltą per Prieglių ir į Žalvą. 1,5 km į pietryčius buvo geležinkelio stotis. Auksinės upės slėnio atkarpos buvo gamtos paminklai. Buvusios prūsų pilies vietoje, upės kilpoje, buvo Pilūkščio (vok. Schloßberg) dvaro didelė sodyba. Keli Narkyčių viensėdžiai tęsėsi paplente, stovėjo Priegliaus pakrantėje. SSRS valdymo metais Narkyčiai suniokoti: rūmai ir beveik visa dvaro sodyba nugriauti, bažnyčia paversta sandėliu, po 1985 apleista sugriuvo (1997 tebuvo sienų dalys).

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Lietuvos kraštotyrininkų ekspedicijos dalyviai Narkyčių gyvenvietėje, 1993

Iliustracija: Išlikęs pastatas su fachverkine siena, 1993