Veliona

Veliona, Vielona, vėlių dievas. Aprašytas tik Jono Lasickio 1582: Veliona (Vielona) – vėlių dievas, kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami ,,Sikies Vielonia pemixlos“. Aprašydamas kitą mirusiųjų dievą – Ežiagulį, J. Lasickis paminėjo ir Velioną: Skerstuvės yra dešrų kimšimo šventė. Į ją dievą Ežiagulį (Ezagulis) šitaip kviečia: ,,Vielona velos atteik mussump vnd stala <...> su mirusiais pavalgyti drauge su mumis dešrų.“ Kazimieras Būga šį kreipinį į Ežiagulį siūlo skaityti taip: Veliona vėliuos (t. y. per Vėlines) ateik prie mūsų stalo. Teodoras Narbutas teigė, kad Veliuonoje buvusi Velionos šventykla. J. Jaroševičius ir Juzefas Ignacas Kraševskis Velioną mėgino sieti su velėna. Eduardas Volteris Velioną gretino su latvių Vėlių motina. Veliona tyrinėtojų vertinama prieštaringai. Jos autentiškumu neabejojo H.Uzeneris, Jonas Basanavičius, K. Būga, Pranė Dundulienė ir kiti. A. J. Greimas, Marija Gimbutienė, Gintaras Beresnevičius Velioną linkę skaityti kaip bendrinį žodį velionis. Veliona ir Ežiagulis funkciškai tapatūs. Ežiagulį H. Uzeneris prilygina Velinai, A. J. Greimas laiko Velionos epitetu, juolab kad ir Veliona, kurią K. Būga sieja su liet. vėlė, vėlys, velinas, velnias, veliuoka, latvių velis (vėlė), velns (velnias), ir Ežiagulis, t. y. ežioje (lauko paribyje) gulintis mirusysis, gali būti velionio sinonimai. Dėl šaltinių stokos sunku atsakyti, ar Ežiagulis ir Veliona XVI a. laikytini teonimais ar tik bendriniais žodžiais, kuriais apibūdinamas bet kuris mirusysis ar vartojami norint nurodyti kadaise sudievintą mirusįjį protėvį. Iš dalies Velionos (ir Ežiagulio) kulto autentiškumo naudai liudytų kitos lietuvių ir prūsų su mirusiųjų pasauliu susijusios dievybės bei mitinės būtybės: Patulas, Velnias, Giltinė, Magyla, Maro mergos ir kitos. Kad mirę protėviai neretai tapdavo ne tik namų dvasiomis, globėjais, bet ir dievais, liudija kai kurie rašytiniai šaltiniai (plg. Brutenį ir Videvutį, Pajautą, J. Lasickio minimus Simonaitį, Sidzių ir t. t.).

L: Būga K. Raštai, t. 1. V., 1958; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 2. V., 2001; Balsys R. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda, 2006.

Rimantas Balsys