Šereitlaukis

Šeretlaukis, Šereklaukis (vok. Schreitlaucken, Schreitlaugken), dvaras ir valda prie Jūros ir Nemuno santakos, 7 km į pietryčius nuo Rambyno kalno. Petras Dusburgietis 1276 minėjo pilį castrum Sarecka (Sareikos pilį), buvusią Skalvos ir Lietuvos paribyje. Maxas Töppenas ją tapatino su Šereitlaukiu; Antano Salio abejones dėl to bandė išsklaidyti Valdemaras Šimėnas, 2 km į vakarus nuo Šereitlaukio 1988 atradęs piliakalnį (vadinamąjį Koplyčkalnį). 1491, pasak šaltinių, Šereitlaukyje 3 lietuviai (Kybartaitis, Vilkutaitis ir Mantautaitis) pirko 4 margus pievų. 1540 Ragainės valsčiaus mokesčių sąraše vietovė vadinta Schreygklauc. 1785 buvo karališkasis palivarkas ir Įsruties apskrities valsčiaus centras, turėjo vandens malūną, 20 ugniakurų. 1835 įkurta pradinė mokykla (Šereitlaukio pradinė mokykla). 1871 buvo 19 gyvenamųjų namų, 278 gyventojai, 1885 – 20 gyvenamųjų namų, 330 gyventojų. 1905 Šereitlaukis buvo dvaro apygarda ir Tilžės apskrities valsčiaus centras. Užėmė 1782,8 ha plotą, jame buvo 17 gyvenamųjų namų, 287 gyventojai (iš jų 58 lietuviai), 1925 – 261, 1939 – 239 gyventojai. Nuo 1920 priklausė Pagėgių apskričiai, nuo 1939 X 1 – Tilžės-Ragainės apskričiai. Šereitlaukis minimas Johanneso Bobrowskio romane Litauische Claviere [Lietuviški fortepijonai]. Priklausė Vilkyškių parapijai.

Šeretlaukio dvãras po Septynerių metų karo tapo karališkojo domenų valsčiaus Tilžės apskrityje centru. 1785 šį domenų valsčių sudarė 39 kaimai, kuriuose buvo 561 ugniakuras, Prūsijos hercogo dvaro sodyba, avininkystės ūkis ir malūnas su 2 girnomis (minėti jau 1615 ir 1623). XVIII a. pradžioje steigiant domenų valsčių jo centras įkurtas Opstainiuose. Po 1757 Šereitlaukis vėl tapo valsčiaus centru. Nuo XVIII a. vidurio domeną nuomojosi Schönų šeima. Pirmasis nuomininkas Gottfriedas Theodoras Schönas (1704–1770) buvo karo patarėjas, jo sūnus Johannas Theodoras Schönas (1744–1796) – valsčiaus patarėjas. 1773 I 20 Šereitlaukio dvare gimė Heinrichas Theodoras Schönas. 1792 domeno nuomą perėmė Dresslerių šeima. Pirmasis nuomininkas Ludwigas Ferdinandas Dressleris 1818–1831 buvo pirmasis Tilžės apskrities landratas, todėl landrato institucija kurį laiką veikė Šereitlaukio dvare, vėliau buvo perkelta į Tilžę. Tuomet domeną sudarė dvaras kartu su Dallnitzo, Cölmo, Nausėdų, Kampinės, Kalvaičių palivarkais ir Vilkyškių bažnytkaimiu. 1812 Prūsijoje parduodant didžiąją domenų dalį, L. F. Dressleris iki tol nuomotą valdą nusipirko. Po jo mirties 1831 valda buvo padalinta sūnums: Julius Dressleris gavo Šereitlaukio dvarą kartu su Dallnitzu, Nausėdais ir puse Kampinės, o Alexanderis Dressleris – Vilkyškius su Kalvaičiais bei likusią Kampinės dalį. Nausėdų palivarkas 1905 buvo parduotas valstybei ir užsodintas mišku, vietoj jo buvo nupirkta Pempinė (Wahlenthal). 1919 Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, valda neteko Kampinės. 1911 dvaro ūkio tvarkymą, 1914 – ir visas valdas perėmė Konradas von Dressleris. Jis įsitraukė į Klaipėdos krašto politinį gyvenimą, buvo Kultūrbundo centro valdybos narys, vienas iš Landwirtschaftspartei vadovų, 1927–1935 – Klaipėdos krašto seimelio pirmininkas, 1935 nuteistas Neumanno–Sasso byloje, 1937 amnestuotas. Dėl dvaro savininko provokiškų pažiūrų Lietuvos vyriausybėje buvo parengtas projektas išpirkti dvarą, bet jis liko neįgyvendintas. Po K. von Dresslerio mirties Šereitlaukio dvarą perėmė našlė Ursula von Dressler. Nuo 1642 minima, kad Šereitlaukio dvare buvo užsiimama žirgininkyste, prieš Antrąjį pasaulinį karą auginta apie 200 veislinių žirgų. Dvaro rūmuose buvo sukaupta didelė briedžių galvų, ragų kolekcija. 2/3 dvaro valdų sudarė miškas su iki 60 m aukščio siekiančiomis kalvomis, likusį trečdalį – pievos, kuriose buvo veisiami fazanai. XX a. dvaro sodyboje buvo įkurtas 5 ha dydžio parkas su europiniais maumedžiais, sibirinėmis pušimis, vakarinėmis tujomis, smailialapėmis ir pilkosiomis lanksvomis, kanadinėmis tuopomis. Nuo XIX a. pradžios turėta spirito varymo teisė, dvare veikusi spirito varykla Antrojo pasaulinio karo metu galėjo gaminti 78 tūkst. litrų etilo spirito.

L: Purvinas M. Šereitlaukio (Šereiklaukio) dvaro raidos bruožai // Kultūros paminklai, 2004, 11; Wezel H. E. Auf den Spuren des Trakehner Pferdes // Memel Jahrbuch für das Jahr 2007.

Vasilijus Safronovas

Iliustracija: Šereitlaukio dvaro alėja – Koplyčkalnis, 2003