Plaškiai

Plaškiai (vok. Plaschken), bažnytkaimis, valsčiaus centras ir seniūnija Pagėgių apskrityje, 15 km į šiaurės vakarus nuo Tilžės, 12 km į šiaurės vakarus nuo Pagėgių, 3 km į pietvakarius nuo Stoniškių geležinkelio stoties, Gėgės upės dešiniajame krante. 1639 minėtas kulmiškis Georg Kalau, įsigijęs ūbą dirvonų Plaškiuose. XVII a. priklausė Kaukėnų parapijai, 1695 įkurta Plaškių parapija, prie jos veikė Plaškių parapinė mokykla. 1739 minėta perkėla ir karčema prie jos, valdžiusi ūbą pievų. 1745 precentoriumi dirbo Kristijonas Lovynas. 1749 minėti Plaškiuose gyvenę net 4 Užpelkaičiai (Ußpelkatis). Plaškiai kūrėsi ir augo prie senojo vieškelio Tilžė–Klaipėda, sausesniame krante ties užliejamu Nemuno–Rusnės slėniu, patogia perkėla per Gėgę ir Nemuno žemupio žvejams parankia prieplauka, kur pakrantėje susiklostė žinoma prekyvietė. Plaškiai buvo reikšmingas apylinkės centras žuvininkams, pievininkams, perpirkliams ir kitiems. 1785 Įsruties apskrities Vingės valsčiaus karališkajame žemdirbių kaime buvo 32 ugniakurai. 1815 Plaškiuose su Karališkiais buvo 33 ugniakurai, gyveno 247 žmonės. Nuo plento Tilžė–Klaipėda iki Plaškių nutiesta akmenimis grįsta atšaka, pastatytas tiltas per Gėgę. Paupio gyvenvietė minėta įvairioms nelaimėms nutikus: 1815 kunigo Masalskio ir precentoriaus Ploniaus sūnūs gelbėjo įlūžusį slidininką – Brantiškių dvaro nuomininką; Plaškius niokojo 1829, 1837, 1888 potvyniai (pastarasis užtvindė bažnyčią, kleboniją, nuplovė samdinių namą). Nuo seno Plaškiuose ar netoliese gyveno žvejybos prievaizdas, žvejybos teises Gėgėje ir kitur įsigydavo įvairūs žmonės. Žvejyba Nemuno atšakose bei intakuose buvo reikšminga verslo šaka. Derlingose žemėse auginti svogūnai ir kita, rengti jų bei stintų turgūs. XX a. pradžioje žinoti Plaškių galvijų, arklių ir kiti metturgiai, vykę birželio 11 ir rugsėjo 3. Daug prekių iš Nemuno deltos plukdyta valtimis, prekyba vyko Gėgės pakrantėje iš valčių bei vežimų. Šienaujamos pievos maitino daug pievininkų, jų sklypai nuomoti atokesnių vietų ūkininkams, reikšminga tapdavo šienapjūtė užliejamuose plotuose. Plaškiuose savo skyrius laikė Tilžės pirkliai (pvz., Robert Raudies – Raudys ir Albert Bugenings – Bugininkas), bet nutiesus plentą ir geležinkelį Klaipėda–Tilžė (pakilesnėje vietoje atokiau nuo Plaškių) gyvenvietė liko tik vietinis centras, krovinių ir keleivių didieji srautai juos aplenkdavo. 1905 Plaškiai valdė 516 ha žemės, buvo 64 gyvenamieji pastatai, gyveno 457 žmonės (iš jų 18 žydų). 1912 Plaškiuose gyveno 440 žmonių, veikė pašto, telefono ir telegrafo skyriai, taupomoji-skolinamoji kasa, 4 užeigos ir restoranai, kepykla, sviesto urmo prekyba (Hch. Plogsties – Plokštys), mėsinė, kelios krautuvės, pieninė, sūrinė (M. Jagst – Jakštas), 2 kalvės (Mich. Kausch – Kaušas ir kita); darbavosi siuvėjas, batsiuvys, račius Herm. Ramonat – Ramonaitis, stalius, odininkas, kailiadirbys Karl Griksch – Grikšas. Gilia Gėgės upe iki vadinamojo Kunigo tilto atplaukdavo Nemuno garlaiviai, Plaškiuose buvo viena iš svarbiausių prieplaukų. 1918 įkurta jaunimo draugija (dar skaitykite „Liepa“, 2), jos veikloje dalyvavo Vilius Augustaitis, Gustavas Juozupaitis, Albinas Gailius, Viktoras Gailius (augę gretimuose Berštininkuose), Martynas Emilis Nauburas. 1925 Plaškiai valdė 516 ha žemės, gyveno 358 žmonės, veikė valsčiaus įstaigos, mokykla, paštas, policijos stotis, įvairios lietuvininkų ūkinės organizacijos, jaunųjų ūkininkų ratelis. Buvo veikli Lietuvių giedotojų draugija, jos choras 1928 dalyvavo Lietuvos II dainų šventėje. Veikė Sandoros skyrius, šaulių būrys ir kitos draugijos. 1939 gyveno 436 žmonės, 1941 – 466.

Per Antrąjį pasaulinį karą nedaug nukentėję Plaškiai ypač suniokoti sovietinės okupacijos metais. Likviduoti tradiciniai verslai, nugriauta dauguma apylinkės viensėdžių, daug senųjų pastatų Plaškiuose. Bažnyčia ir kapinės išgrobstytos, buvę dideli pastatai virto griuvėsiais. Senoji gyvenvietė niokota ir po 1990 – pagrobtos bažnyčios stogo čerpės, toliau niekintos senosios kapinės bažnyčios šventoriuje bei apylinkėse. Praeityje gyventas plotas ištuštėjo, virto dykra.

Dar skaitykite Nemuno deltos užliejamosios pievos.

L: Purvinas M., Purvinienė M. Plaškiai // Statyba ir architektūra, 1997, Nr. 12; Purvinas M., Purvinienė M. Plaškiai – sunaikintas miestelis // Nepriklausoma Lietuva (Kanada), 1998, Nr. 24; Purvinas M., Purvinienė M. Plaškiai – gyvenvietės raida ir architektūrinis bei urbanistinis paveldas // Kultūros paminklai, Nr. 6, V., 2000; Barzdaitis E. Keliasper kapus // Tauragiškių balsas, 2001, Nr. 13.

Martin Buddrus

Vilius Pėteraitis

Martynas Purvinas

Iliustracija: Plaškių miestelio panorama žiūrint nuo Gėgės dešiniojo kranto, iki 1944 / Iš LE

Iliustracija: Plaškių jaunimo kultūros ir švietimo draugija „Liepa“: pirmoje ir antroje eilėje septinta ir devinta – seserys Plokštytės, dešimtas – Gustavas Juozupaitis (pirmininko pavaduotojas), trečioje eilėje penktas – Jonas Aušra, 1919 / Iš Domo Kauno rinkinio

Iliustracija: Plaškių pasiturinčio gyventojo mūrinio namo, puošto būdingu tinko dekoru ir su paaukštinta pastoge – ertikiu, fasadas, apie 1992–2004

Iliustracija: Plaškių pasiturinčio gyventojo mūrinio pastato bendras vaizdas nuo pagrindinės gatvės, apie 1992–2004

Iliustracija: Plaškių senoji mokykla, apie 1992–2004

Iliustracija: Buvusios Plaškių karčemos pastatas, 1992

Iliustracija: Stambesnės sodybos medinis gyvenamasis namas, 1992

Iliustracija: Sodybos kiemas, 1992