mūras

mras. Apie mūrą Prūsoje tikslių žinių nėra. XIII a. įsibrovęs Kryžiuočių ordinas atgabeno vakarietišką mūro technologiją, pradėjo statyti kryžiuočių pilis ir mūrinius pastatus, įsteigė plytines, pradėjo degti kalkes (iš kurių gaminti anuometiniai mūro rišikliai, tinkas). Iš pradžių plito akmens mūras iš apylinkėse surinktų riedulių, vėliau mišrus mūras – įterpiant ir anuomet brangias plytas. Sienos iš apvalių akmenų (su lėtai stingstančiu kalkių skiediniu) mūrytos palaipsniui – išmūrijant neaukštą tarpsnį. Šiam sutvirtėjus, smulkiais akmenėliais, vėliau plytų nuolaužomis paviršius išlygintas ant jo mūrijant aukštesnį tarpsnį. Toks sluoksniuotas juostuotas mūras būdingas senosioms statyboms. Vėliau rieduliai skelti, tašyti, tarp didelių akmenų įterpinėtos jų nuolaužos. Taip buvo galima mūryti sparčiau. Iš raudonų plytų mūryti angokraščiai, sienų viršus, sudėtingesni elementai. Kovų su kryžiuočiais laikais mūrą (ar krūsnis iš akmenų) savo sutvirtinimams gal pradėjo naudoti ir senieji prūsai. Senoji mūro bei pilių statybos technologija iš Prūsijos pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (pagal kryžiuočių pavyzdį mūrytos Trakų ir kitos pilys). Prūsijoje mūrinė statyba ilgai telkėsi miestuose, brangus mūras naudotas svarbiausioms statyboms (įtvirtinimams, bažnyčioms, rūmams ir kita). Miestuose įvedant vis griežtesnes priešgaisrines taisykles, brangstant medienai, daugėjant plytinių, mūras krašte plito. Kaimuose nuo seno mūrytos krosnys, akmenis surišant moliu. Matas Pretorijus XVII a. minėjo nadruvių mūrininkų gerą darbą (sugebėdavo pastatų skliautus be kalkių ir molio sumūryti taip, kad net Vokietijos meistrai stebėdavosi). Ypač mūro padaugėjo XIX a.–XX a. pradžioje (krašto ekonominio pakilimo laikais). Plėstas plytinių verslas atpigino mūrinę statybą, sudėtingesnių pastatų mūrui pradėtas naudoti ir cementas. Prasigyvenę ūkininkai statė vis daugiau mūrinių pastatų kaimuose, nuo seno mūriniais buvo miestai. Krašte labai ištobulinta mūro technologija. Iš tvirtų plytų, naudojant geros kokybės skiedinius, mūryti ilgaamžiai ir labai patvarūs pastatai. O kaimuose paplito ekonomiškasis mūras: degtas plytas mūrijant pigiu molio skiediniu, pastatų išorę aptinkuojant arba užglaistant (rievėjant) siūles tarp plytų kalkių skiediniu (saugojusiu molį nuo išplovimo). Tokias sienas patikimai saugojo tvarkingi stogai. Daugybė mūro XX a. pradžioje tapo Mažosios Lietuvos būdingu ženklu. Kraštas tuo ypač ryškiai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos (kur ir tarpukariu tebuvo vos 6% mūrinių trobesių, o pagal plytų panaudojimą užėmė paskutinę vietą Europoje). Mūrinis kraštas nukentėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, o ypač sovietmečiu. Daugybė mūrinių statinių susprogdinta ar nugriauta (geros plytos išvežtos į SSRS tenykštėms statyboms, sovietinės melioracijos metais daug jų tiesiog užkasta žemėje). Tinkamai neprižiūrimi ekonomiškojo mūro pastatai sparčiai iro, sunykus stogams, krituliams išplaunant molio skiedinį. Ir po 1990 Klaipėdos krašte toliau naikinamas senasis mūras – pastatai ardomi, senosios plytos parduodamos naujoms statyboms. Nuo 1944 Mažojoje Lietuvoje sunaikinta dešimtys tūkstančių mūro statinių, išstūmus senuosius krašto gyventojus, nebeliko ilgaamžių mūro statybos tradicijų.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Mūrinio pastato detalės Kenčiuose, 1996

Iliustracija: Mūrinio pastato detalės Stragnuose, 2004

Iliustracija: Mūrinio pastato detalės Smalininkuose, 2002