Kryžiuočių ordino kovos su lietuviais

Kryžiuõčių òrdino kõvos su lietùviais. Po Mindaugo mirties lietuviai daugiausia kovojo su Livonijos ordinu. Tačiau 1274 Kryžiuočių ordinas, numalšinęs prūsų sukilimus, pradėjo skverbtis į Nadruvos ir Skalvos žemes, priartėjo prie Lietuvos vakarinių sienų. Stabdydami priešą lietuviai surengė į Prūsą keletą žygių: 1277, 1281, 1283. 1285–1290 abi šalys ėmė ruoštis ilgam karui. 1289 pastatytos kryžiuočių Ragainės pilis ir Skalvių pilis, bandyta taikyti kovoje su prūsais lūkesčius pateisinusi praktika – Lietuvos valdovui priešiškų asmenų rėmimas. Tačiau 1285 skalvio Girdilo išdavystė kryžiuočiams brangiai kainavo, nors 1286 (padedant Pelužiui) pavyko išžudyti 70 Lietuvos karaliukų. Išryškėjo skirtumas tarp gentinės prūsų, skalvių ar sūduvių ir feodalinės Lietuvos valstybės struktūros. Lietuvoje pavieniai išdavikai negalėjo sutrikdyti darnaus valstybės mechanizmo. Lietuviai surengė 3 žygius (1299, 1300, 1302) į Prūsiją. 1289, 1295 lietuviai išsiruošė į 2 didelius žygius ir aptiko Ragainės pilį. Dažni kryžiuočių, ypač Ragainės pilėnų, puldinėjimai buvo pražūtingi Lietuvai. 1294–1300 Ragainės komtūrui Liudvikui Libencelei pavyko priversti žemaičius ir panemunių gyventojus atsipirkti nuo kryžiuočių puldinėjimų, kai kurie žemaičių didžiūnai perėjo į Ordino pusę ir kurstė gentainius prieš didįjį kunigaikštį. 1300–1307 žemaičiai įdavė kai kurias pilis Ragainės komtūrui. Išdavikai gaudavo žemės Prūsijoje (1307 Pūtvės pilies išdavikas Spudas). Masinis išdavikų bėgimas iš savo žemių rodo, kad didysis kunigaikštis ėmėsi tam tikrų priemonių jiems tramdyti. 1293–1294 Žemaitija pulta 2, panemunės – 12 kartų, o 1295–1309 atitinkamai 10 ir 2 kartus. 1283–1309 nė vienai iš kovojančių šalių nepavyko pasiekti didesnių laimėjimų. Ordinas nebuvo atsigavęs po prūsų sukilimų malšinimo. Tuo metu Ordinas daugiausia rengė nedidelius žygius. Labiausiai pasižymėjo Karaliaučiaus (7 žygiai) ir Ragainės (12 žygių) komtūrai. Ordino magistrai surengė 9 žygius. Kryžiuočiams trukdė ir 1296 prasidėjęs Rygos miesto ir Livonijos konfliktas. Prireikus karinėmis pajėgomis paremti Livonijos ordiną, žlugo ir kryžiuočių bei Livonijos ordino planas pulti Lietuvą 2 frontais. Naujas lietuvių kovų su kryžiuočiais etapas prasidėjo 1309, kai Ordinas užgrobė Pamarį. Tai atitraukė dalį kryžiuočių jėgų. Tuomet į Prūsiją perkelta ir didžiojo magistro būstinė, nuo šiol kryžiaus žygius pradėta rengti ne Artimuosiuose Rytuose, o Prūsijoje. 1270–1280 prasidėjęs Prūsijos kolonizavimas truko iki 1308. Tai padėjo privilioti į Prūsiją naujas karines jėgas, statyti pilis su naujomis įgulomis. Kolonistai, be ekonominių prievolių, turėjo vykdyti ir karinę (t. y. eiti nuolatinę sargybą). Taip bandyta apsisaugoti nuo lietuvių kontrsmūgių, nes iš 12 iki 1323 surengtų lietuvių žygių net 7 buvo nukreipti prieš kolonistų neapgyventas Sembą ir Notangą. Kolonizuotos žemės galėjo smarkiau priešintis lietuviams. Karas su kryžiuočiais spartino Lietuvoje feodalinių santykių atsiradimą. Ryškėjo karių sluoksnis. 1311 Vytenis su 3000 karių žygiavo į Prūsiją. Pavieniai vokiečių komtūrai nedrįso stoti į atvirą mūšį, todėl lietuviai plėšė pasienio teritorijas. Naudodamiesi proga, kad kryžiuočiai stengiasi įsitvirtinti Pamaryje, lietuviai surengė keletą žygių į Prūsiją (didžiausią 1311 balandį, kai prie Voplaukio susitiko didelės lietuvių ir vokiečių pajėgos). Kryžiuočiai tada laimėjo mūšį, tačiau nustojo puldinėti Lietuvą ir sudarė trumpalaikes paliaubas. 1313 karo veiksmai atsinaujino. 1315 surengti lietuvių žygiai prieš Ragainę ir Skirsnemunę pristabdė kryžiuočių antpuolius. Kovodama su kryžiuočiais Lietuva ėmė skirti daugiau dėmesio Vakarų politikai, pasisavino nemažai karybos naujovių: naujas karines technologijas, karinę taktiką, susiformavo lietuvių kavalerija, greta pašauktinių kariuomenės buvo sukurti rinktiniai būriai, vietoj pilių-slėptuvių iškilo gynybinė pilių grandinė. Sudarius taikos sutartis atsirado galimybė plisti raštui, kisti aukštuomenės papročiams, savintasi Vakarų Europos etiketą ir kita. Kovos su kryžiuočiais paliko pėdsakų. Ilgaamžės kovos daugiausia vyko būsimos Mažosios Lietuvos žemėse, įvairiai atsiliepė to krašto raidai.

L: Mast P. Kleine Geschichte West- und Ostpreussens // Kulturelle Arbeitshefte. 1997, Nr. 32; Nikžentaitis A. Nuo Daumanto iki Gedimino. Ikikrikščioniškos Lietuvos visuomenės bruožai // Acta Historica Universitatis Klaipedensis. Klaipėda, 1996, T. 5.

MLFA