žaidimai

žaidmai, įvairios pramogos, varžybos, iš dalies ir kai kurie liaudies šokiai; žmonių pramoginės veiklos, bendravimo forma. Žaidimuose įvairiai derinami choreografijos, sporto, vaidybos, kai kada ir muzikos, žodinės kūrybos, kartais ir varžybų elementai. Žaidimai skirstomi pagal paskirtį, socialinę aplinką, žaidėjų amžių ir lytį. Judrius žaidimus dažniausiai žaisdavo vaikai. Baltų žaidimus aprašė anglosaksų keliautojas Wulfstanas (minimi žaidimai per laidotuves – žirgų lenktynės). XV a. prūsų žaidimus minėjo vienuolis Beringeris, XVI a. – humanistas Erazmus Stella (prūsai gimtuves ir šermenis švęsdavę su žaidimais), XVII a. – kraštotyrininkas Erhardas Wagneris ir kiti. Apie Mažosios Lietuvos žaidimus daugiau rašyta nuo XVII–XVIII amžiaus. 1832 J. Schultzas apie laidotuves Prūsų Lietuvoje rašė, kad prie numirėlio pagiedojus jį uždengdavo didelėmis baltomis skaromis (ar marškomis), o tada prasidėdavo žaidimai. Po to lavoną nudengdavo ir vėl giedodavo.

Sportiniai žaidimai. XV a. kronikininkas Petras Dusburgietis aprašė prūsų žaidimus. Tai buvę lyg riterių turnyrai, jie priminė karinius žaidimus. Vyrai lenktyniaudavo ant arklių, varžėsi ėjime, mušdavo į stulpą kamuolį – rutuliuką iš medžio ar akmens, į taikinį mėtydavo kuokas ir lazdas. Nešdavo vienas kitą ant pečių, bandė atsistoti ant galvos, vaikščiojo su kojokais, čiuožė su pačiūžomis, slidėmis – daugiau nei uolekties ilgumo lentomis. Ypač mėgta buriuoti su slidėmis. 2,5×1,5 m dydžio trikampė burė buvo pritaisoma prie tvirtos karties, skersai sutvirtinama lazda. Tam ledas turėjo būti labai lygus, kad dideliu greičiu skriejantis čiuožėjas nepargriūtų. Esant stipriam vėjui čiuožėjai pasiekdavo iki 100 km/h greitį. 2 jaunuoliai naudodavo didelę keturkampę burę. Geriausiai tiko poledinėms žuvų pabaidoms žvejų naudotos mažosios burės, sutvirtintos viršutine ir apatine kartimis. Viršutinę kartį čiuožėjas užsidėdavo ant peties, apatinė būdavo prie kojų, bet ne žemiau nei 20 cm virš ledo. Čiuožiant priekinis čiuožėjas, kuriam burė buvo ant kairiojo peties, dešinę pačiūžą laikydavo skersai, kad nenuneštų vėjas. Antrasis čiuožėjas privalėdavo su pačiūžom valdyti čiuožimo kryptį ir sekti vėją. Kai susirinkdavo daugiau jaunuolių (ir vaikų), žaisdavo ledo ritulį. Ritmušas pasidarydavo iš kreivų šakų. Jokūbas Brodovskis XVIII a. aprašė žaidimą trizūbiais joti (vadintas prakeiktu velnio žaidimu) ir kita. Jis žaistas per Užgavėnes: 2 stiprūs vyrai sėsdavo ant stiprių arklių, pasiėmę po kartį, kurios kitas galas užsibaigia ritinio ar lėkštės pavidalo lentele. Raiteliai jodavo priešpriešiais, įremdami kartį į varžovo krūtinę ir stumdavo, kol varžovas nukrisdavo nuo arklio. Šis žaidimas buvo pavojingas, galėdavo baigtis ir kurio nors žaidėjo mirtimi.

Pramoginiai žaidimai. Klaipėdos apylinkėse buvo paplitęs Žiužio mušimas. Vienas vyras stovėdavo, abiem rankom prisidengęs ausį, o kiti pavieniais smūgiais šerdavo jam iš už nugaros žiužiu – susuktu rankšluosčiu. Po to mušamasis atsigręždavo, o kiti rodydavo jam nykščius, klausdami, kas sudavė. Atspėtasis buvo baudžiamas. Moterys šokdavo šokius, supdavosi ant lentos, gaudydavo trečią, žaisdavo žapų žaidimą ir kita. Kai kurie žaidimai buvo bendri vyrams ir moterims. XIX a. T. Schultzas užrašė (paskelbė Adalbertas Bezzenbergeris) vien merginų žaistą žaidimą Ryla rala. Jį žaisdavo prie Jono medžiu vadinamos karties su dervuota stebule ar beržo tošimi, papuoštos gėlėmis ir nuo vaikinų, norinčių pavogti gėles, saugotos visą naktį. 2 dalyvės atsistodavo į vidurį, o kitos, aplink eidamos, dainuodavo: Ryla, rala, padėdans, / Ryluže, raluže, padėdans. Po to ratelis sustodavo, o šokdavo ir dainuodavo vidurinės: Ryla, rala, tau dėkui, / Ryluže, raluže, tau dėkui. Viena iš jų klausdavo: Ryla, rala, ko ieškot? / Ryluže, raluže, ko ieškot? Antroji atsakydavo: Ryla, rala, marčaičių, /Ryluže, raluže, marčaičių. Kai pirmoji paklausdavo, kurios ieško, antroji pakviesdavo vardu kurią nors iš ratelio, ir toji eidavo į vidurį vietoj šaukusiosios. Taip žaisdavo, kol visos merginos pabūdavo vidury. Tikėta, kad žaidimas padės greičiau ištekėti. Jei iki nustatyto laiko Jono medį pavykdavo apsaugoti nuo vaikinų, merginos dainuodamos nuimdavo gėles ir išsidalydavo jas tikėdamos, kad jos įgavo magiškų savybių ir galės apsaugoti nuo nelaimių bei atneš laimę. Karaliaučiaus apylinkėse užrašytas vestuvių žaidimas, kurio metu iš pamergių ir pabrolių rinkta duoklė vaišėms, vadinamoji žąsytė. Pramogai paauglės jodinėdavo ant arklių, dažnai lenktyniaudavo. Jaunuoliai kišenėse nešiodavosi ušikilą (vok. Uschikil; pavadinimas kilęs nuo žodžio ūžti) – mažą sąnario kaulą iš sūdytos virtos karkos. Viduryje kaulo būdavo skylutė, per kurią perverdavo apie 50 cm ilgio dvigubą medvilninį siūlą, jo galus surišdavo. Iš pradžių ušikilą įsukdavo, paskui patempdavo siūlą už galų ir leisdavo jam suktis ant siūlo, taip kartodavo daug kartų, kol atsibosdavo. Besisukantis ušikilas skleisdavo į švilpesį panašų garsą.

Vaikų žaidimai. Richardas Pietschas aprašė XX a. pradžios kuršininkų vaikų žaidimus. Seniausias jų – Meškeris (vok. Meschker). Jam naudotas meškeris – iš švino ir geležies lietas apie 5 cm skersmens žiedas. Žaisdavo daug berniukų. Pirmiausia žemėje iškasdavo 10×10×15 cm dydžio duobutę. Tada sustodavo tam tikru atstumu nuo jos ir mesdavo burtus, kam pirmam pradėti – tas turėdavo mesti meškerį į duobutę. Kam pirmam pavykdavo, tas gaudavo iš kitų žaidėjų tam tikrą skaičių sagų (jas iš kartono specialiai pasidarydavo šiam žaidimui). Sekdavosi tam, kuris gaudavo žvilgančią sagą (panašią į jūrininkų) su inkaru. Ji buvo verta 1 groso (12 tuzinų) popierinių sagų. Pamaryje buvo paplitęs vilkelis, vilkutis. Vaikai gamino popierinius, kartoninius, iš medžio žievės, graikiškų riešutų kevalų laivelius, t. p. vandens malūnėlius, šautuvus (iš žąsies didžiosios plunksnos). Jais šaudydavo granatas (iš bulvės žiedo žalio gumbelio). Mergaitės savo žaidimus žaisdavo atskirai nuo berniukų. Kamuoliu žaisdavo kvadratą, šokinėdavo į nupieštus kvadratus – klases. Odiniai ar guminiai kamuoliai atsirado tik XX a. pradžioje, tad anksčiau darydavo juos iš lopų. Kieme ar sode prie namo žaisdavo Seną asilą. Išsiskaičiavus vienas žaidėjas tapdavo senu asilu, jis stovėdavo viename kampe, kituose kiti. Iš kurio nors kampo šaukdavo: Senas asile, iš kur tu ateini? Tas atsakydavo: Y a aš ateinu iš Karaliaučiaus! Paminėjus kaimo pavadinimą žaidėjai turėdavo greitai bėgti į kairę, o paminėjus miesto pavadinimą – į dešinę aplink namą. Jei asilas pamatydavo ką nors neišbėgusį iš kampo, šūkteldavo jam ir tas turėdavo sustingti – iškristi iš žaidimo. Nespėję nubėgti į savo vietas, kitą kartą būdavo senu asilu. Vaikai rinkdavosi žinomus kaimų ir miestų pavadinimus. Žaidimui Meškos medžioklė reikėjo atskiro ploto. Vienas žaidėjas būdavo medžiotojas, jį atskirdavo pagal baltą nosinę ar kitą žymę. Jam padėdavo šunys, kurie t. p. turėdavo skiriamuosius ženklus – šakeles. Kiti būdavo meškomis. Medžiotojas turėdavo nušauti mešką (triskart jai suduoti). Šunys turėdavo mešką sugauti (tvirtai ją laikyti, kol ateis medžiotojas). Meškos turėdavo saugotis ir ginti saviškius. Nušautos meškos tapdavo šunimis. Žaidimas baigdavosi, kai nušaudavo visas meškas; paskutinė jų kitame žaidime tapdavo medžiotoju. Bėgiojimui žaidėjai pasidalydavo į 2 grupes po 4 žmones ir atsistodavo vienas prieš kitą. Vienas išbėgdavo, kad prisiviliotų priešininką visaip sukiodamasis, šokinėdamas. Priešininkų pusė siųsdavo bėgiką, kad šį sulaikytų. Pajutęs pavojų viliotojas skubėdavo už savo linijos. Jei priešininkui suduodavo priešų pusėje arba sugautasis buvo išvaduojamas rankos smūgiu, rezultatas padvigubėdavo. Nugalėdavo surinkę daugiau taškų. Namuose žaisdavo Lagamino susidėjimą. Pirmasis žaidėjas sakydavo: Aš kraunuosi lagaminą ir važiuoju į Karaliaučių. Antrasis pakartodavo ir dar pridėdavo į Tilžę. Kiekvienas žaidimo dalyvis turėdavo paminėti vis naują Rytprūsių vietovę (stengtasi sakyti negirdėtus pavadinimus, kad sunkiau būtų prisiminti). Žaidžiant žaidimą Ei, laive! 2 vaikai užrištomis akimis stovėdavo tarpdury tarp kambarių, liesdamiesi galvomis. Kiti turėjo mėginti praeiti (bėgti, eiti, šliaužti) pro jų tarpą neprisilietę. Išgirdę kokį nors įtartiną garsą, stovintieji ištiesdavo rankas. Jei laivas sėkmingai praplaukdavo, gaudavo tašką. Ką sugaudavo, tas turėdavo susikeisti vietomis su stovinčiuoju. Laivai turėdavo savo pavadinimus: Klaipėda, Kuršių nerija, Piliava, Prieglius. Labai populiarūs buvo galvosūkiai. Rytprūsių galvosūkio 3 žaidėjai pasidarydavo 6 vienodus Rytprūsių žemėlapius: 3 priklijuodavo ant kartono, kitus 3 sukarpydavo į nedidelius gabalėlius. Kiekvienas žaidėjas gaudavo nesukarpytą žemėlapį ir mėgindavo jį padengti tais gabalėliais. Meškeriotojus žaidė iš kartono iškirpę ir nuspalvinę žinomų krašte žuvų (ešerių, menkių, sterkų, plekšnių, ungurių, stintų, šamų, atlantinių lašišų), vėžių, jūrų arkliukų; kiekviena žuvis buvo įvertinta taškais: stinta – 1, ešerys ir kuoja – 2, plekšnė – 3 ir t. t. Dar paimdavo seną kibirą, aulinius batus, puodą, konservų dėžutę. Prie kiekvieno daikto pritaisydavo vielinį žiedą. Tada padarydavo meškerę, žuvis sudėdavo į kartoninę aukštomis sienomis dėžę, kurią išpaišydavo arba apklijuodavo iš blizgančio popieriaus iškirptais vandens augalais. Meškeriotojai nežiūrėdami į dėžės vidų turėjo išgaudyti visas žuvis, po to skaičiuodavo taškus – laimėdavo daugiausia surinkęs. XX a. pradžioje Mülhausene (Ylavos aps.) vaikai, pjaudami velėnos gabaliukus, turėdavo ilgam sulaikyti kvėpavimą, sakyti kluuu... Iškasti žemės gabaliukai būdavo dedami į priešingą pusę. Kas iš žaidėjų iškasdavo daugiausia – laimėdavo. Paskui iš tų gabaliukų artimiausiame upelyje statydavo užtvanką. Mokykloje per pertraukas vaikai žaisdavo grilį. Tai – keturbriaunis apie 20 cm skersmens ilgas medžio gabalas, ant kurio šonų surašyti skaičiai nuo 1 iki 4, galai nusmailinti. Žaidimui reikėjo lentos, panašios į kapoklę. Pradedantis žaidimą trenkdavo su aštriąja lentos puse į grilio galą. Jei smūgis būdavo tikslus ir stiprus, grilis nuskriedavo nemažą atstumą, kurį išmatuodavo su lazda. Jei ant grilio viršaus būdavo skaičius 2, tai žaidėjas turėdavo mušti grilį dar 2 kartus. Laimėtojas būdavo tas, kuris, baigiant žaidimui, atsidurdavo toliausiai. Vaikai žaisdavo ir patrankų žaidimą: apibrėždavo 2 apie 2 m skersmens apskritimus, apie 4 m vienas nuo kito atstumu. Kiekvieno jų viduje pastatydavo po patranką, padarytą iš 5 apskritų medžio gabalų, 20×5 cm storio. 4 medžio gabalai, sudėti vienas ant kito, o penktasis įstatytas įžambiai – tai patrankos vamzdis. Burtais nustatydavo, kas pirmasis pradės žaidimą, tas turėdavo atsistoti į ratą. Su apie 30 cm ilgio lazda žaidėjas mėgindavo nuversti kitame rate esančią patranką. Po kiekvieno smūgio žaidėjai keisdavosi. Laimėdavo tas, kuris pirmasis numušdavo 5 patrankos dalis. Rudenį vaikai mėgdavo leisti aitvarus. Žiemą iš statinės lankų vaikai pasidarydavo slides ir nuo kalniukų čiuoždavo tarp pušų. Su savadarbėmis rogutėmis, padarytomis iš lentų, čiuoždavo nuo stačių kalnų. Mergaitės ant užšalusios upės čiuožinėdavo su pačiūžomis, o berniukai su burinėmis rogėmis iščiuoždavo toli į marias. Vasarą miške vaikai mėgdavo žaisti indėnus. Norėdami užsimaskuoti, veidus išsitepdavo pušų sakais ir prisiklijuodavo samanų, pasidarydavo medinius lankus. Žaidėjai atrodydavo neatpažįstamai ir baisiai, kiti vaikai net išsigąsdavo. Klaipėdos apylinkėse mėgta ledo karuselė. Ant užšalusio tvenkinio ar ežero į ledą būdavo įstatomas baslys ir prie jo pritvirtinama kartis su virve pririštomis rogėmis. Jos važiuodavo kartį sukant į rinkę. Vasarą buvo žaidžiamas lauko riedulys.

L: Lingys J. Lietuvių liaudies žaidimai. V., 1955; Steponaitis V. Lietuvių liaudies žaidimai ir pramogos. V., 1956; Grigonis M. Vaikų žaidimai. V., 1966; Lietuvių tautosaka, t. 5: smulkioji tautosaka. Žaidimai ir šokiai. V., 1968; Urbanavičienė D. Lietuvių apeiginė etnochoreorafija. V., 2000; Gaerte W. Volksglaube und Brauchtum Ostpreussens. Würzburg, 1956; Pietsch R. Fischerleben auf der Kurischen Nehrung. Bodenheim, 2004; Kavemann B., Kreyssig U. Handbuch Kinder und häusliche Gewalt. Wiesbaden, 2006.

Kazys Poškaitis

Martin Tydecks

Leonardas Poviliūnas

Iliustracija: Kaimo vaikų pramogos, iki 1944 / Iš MLEA

Iliustracija: Žaislinis arkliukas Tilžės muziejuje, iki 1944 / Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Ledo karuselė / Iš MLEA