choreografija

choreogrãfija (graikiškai choreia – šokis, graphý – rašau), liaudies kūryba, kuriai būdinga šokio, judesio, ritminės plastikos, gesto ir muzikos derinys. Liaudies psichologijos, meninio mąstymo išraiška, patirties apibendrinimas, paremtas istorinės praeities, visuomeninių santykių, gyvenimo ir darbinės veiklos, papročių, apeigų bei panašiomis tradicijomis ir išreikštas tam kraštui būdinga forma: žingsniais, judesiais, melodija, ritmu. Choreografija skiriama į 4 žanrus: liaudies šokį, sutartinį šokį, ratelį ir žaidimą. Choreografijos ištakos Mažojoje Lietuvoje – medžioklės repeticija, gyvūno-totemo gyvenimo ir elgsenos vaizdavimas, gamtos jėgų sudvasinimas. Šokiu prašoma lietaus, giedros, derliaus, sėkmės medžioklėje, kare ir kitur, siekiama permaldauti dievybes stichinių nelaimių, ligų ir panašiais atvejais, pasirodo ir tarpininkai tarp dievų bei žmonių – žyniai ir kiti, atsiranda apeigos elementų. Seniausi choreografiją menantys radiniai: ant Nidoje atrastų neolito pabaigos puodų šukių yra dvi įbrėžtos žmonių figūrėlės, pavaizduotos atliekančios judesius; Stragnuose, Klaipėdos apskrityje, rasta mūsų eros pradžios diržo sagtis, kurioje pavaizduotos dvi susikabinusių figūrėlių grandinės – rateliai. Iki XIX a. daugiausia rašytinių žinių apie lietuvių choreografiją yra iš Prūsos ir Mažosios Lietuvos. Pirmasis rašytinis baltų choreografijos šaltinis priskiriamas anglosaksų keliautojui Wulfstanui, apie 890 Prusoje dalyvavusiam šermenyse. Kulmo žemės žmonių linksminimąsi ir šokius XIII a. aprašė Petras Dusburgietis. Janas Dlugoszas rašė, kad XIV a. lietuviai spalio pradžioje, aukodami ir valgydami gyvulius, „šokdavo, žaisdavo įvairius žaidimus“. Heinrichas Beringeris 1428 pranešė, kad prūsai per vestuves, užgavėnes šoka velniškus šokius, moterys persirengia vyriškais drabužiais. Daugiau žinių yra iš XVI amžiaus. E. S. Libonotanas, K. Schützas, A. Gvagninis, R. Lubenau rašė, kad mirusiųjų atminų šventės vyksta su šokiais, žaidimais, be liūdesio. J. Malecijus, M. Strijkovskis, T. Narbutas aprašo arimo pradžios apeigas su alaus gėrimo ceremonijomis, skirtas dievo Pergrubijaus garbei. M. Strijkovskis, T. Narbutas rašo apie aukojimą ir šokius deivei Lado, tai siejama su Rasos švente. E. Vagnerio darbe Lietuvių gyvenimas ir papročiai Prūsijoje 1621 minimi vestuviniai šokiai: „...susikabina rankomis ir vaizduoja, lyg visi eitų iš proto, tai ratu, tai trikampiu, netrukus kvadratu...“ Galima daryti prielaidą, kad jau XVII a. lietuvių liaudies choreografijos formos buvusios įvairios. Šokio brėžinio ornamentika gana turtinga. Daugiausia žinių iš XVII a. pabaigos pateikia Matas Pretorijus knygoje Deliciae Prussicae [Prūsijos įdomybės]. Jis mini šokius iki vestuvių ir per vestuves – aprašo merginų Žalią rūtelę ir vyrų Heiduką, šokamą aplink ant žemės padėtas skrybėles. Merginų šokis yra neabejotina sutartinė, taip pat ją palydinti daina (auf ihre Art einander zusingen). Donelaitis Metuose taip aprašo vestuvių epizodą: „Ir lietuviškai ant aslos šokdami spardės“, įrodantį, kad lietuvių šokiai tais laikais Prūsijoje nebuvo arba buvo labai menkai paveikti svetimų įtakų. XIX a. viduryje šiaurinėje Prūsijoje dainas, papročius, kitą etnografinę medžiagą užrašinėjo Eduardas Gisevius, O. Glogau, kiek vėliau ir Carlas Cappelleris. Visi jie rašo, kad jaunime (vakarėliuose), per pabaigtuves, vestuves būdavo šokama, žaidžiama. O. Glogau nurodo, kad tautiniai drabužiai tik pradėję nykti, o šokiai jau kone visai išnykę, lietuvininkai, kaip ir vokiečiai, šoka valsą, galopą, tustepą, škotą. O. Glogau ir E. Gisevius stebėjo tik merginų šokamą kadriliui artimą Kepurinį, kuris žavėjo pasisveikinimų kepurėmis mostais. Stiprėjant germanizacijai ir įsigalėjus protestantizmui, lietuvių šokių pėdsakai ėmė nykti. 1893 V 19 Nauja lietuviška ceitunga rašo apie dr. G Sauerweino Šilainėje surengtą lietuvišką balių, kuriam mergaitės pasirūpino tautinius drabužius, bet „...sunkesnis daikts bus su lietuviškais šokiais, kadangi apie juos nei jokių aprašymų nėra“. Katalikiškos Žemaitijos sąlytis su Klaipėdos kraštu lėtino germanizacijos procesą ir protestantizmo įtaką liaudies choreografijos nykimui, iš dalies padėjo išsilaikyti lietuvių šokiams, rateliams, nors vokiečių ir Vakarų įtakos neišvengta (Schottisch – šocas, Länder – lenderis, Ofvals – apvalcius, Kreuzpolka – kreispolkė, greitpolkė ir panašiai). Po Pirmojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje susikūrė lietuvių organizacijos, rengusios vakarėlius su šokiais ir rateliais, kurie buvo bendri visai Lietuvai. Pagal Prūsų lietuvių balso ir Lietuvos keleivio informaciją dažniausiai būdavo šokami: Suktinis, Klumpakojis, Noriu miego, polka, valsas; einami rateliai Aguonėlė, Rūtytėlė, Ieva, Linelis, Mūsų rožės, Žilvitis, Žvirblelis ir kiti. 1938 Šilutės apskrityje buvo apie 30 šokių būrelių, pastaraisiais dešimtmečiais etnografai čia surinko ir užrašė per 100 šokių pavadinimų (Klaipėdos rajone – apie 30). Mažosios Lietuvos choreografija sukurta žemdirbių, joje ryškiai atsispindi moters rūpesčių ir darbų temos, susijusios su žemės, namų ruošos darbais, šeimos tradicijomis, tarpusavio santykiais. Pirmenybinė moterų kūryba formavo stilistines liaudies choreografijos priemones, kurioms būdingas abstraktesnis, intravertinės jausenos vaizdavimo būdas, nors nesvetimi ir tikroviški judesiai. Žingsniai nesudėtingi, judesiai santūrūs, juose nėra grubumo, ryškesnio temperamento, forma linkstama į ornamentiką, vyrauja rateliai, dvigubi rateliai, atskirų lyčių eilės, grandinėlės bei sukimosi, pynimo, landymo, keitimosi figūros, šoka grupės, nėra solo šokių. Visa tai turėjo įtakos ir muzikai, ypač jos intervalikai ir melodikai. Mažosios Lietuvos liaudies muzikos tyrinėtojai Frydrichas Kuršaitis, Christianas Bartschas, Martynas Liudvikas Rėza pabrėžia, kad lietuvių dainų melodijos beveik visada ramios, tęsiamos, tempas maždaug andantino arba moderato, ritmas gana monotoniškas, būdinga simetrija, muzikinė frazė trumpa, forma kvadratinė, vyrauja lyginis metras (nors neretas 3/8 ar 3/4), nėra intervalinių šuolių, ryškesnių svyravimų. Mažosios Lietuvos choreografijos tradicijas tęsia folkloro ansambliai. Pirmasis, daugiau kaip 25 metus gaivinantis lietuvininkų tradicijas – „Vorusnė“ (vadovė prof. Audronė Kaukienė), vaikų ansamblis „Vorusnėlė“ (vadovė Dalia Kiseliūnaitė). Jais pasekė Kuršių ainiai (vadovė Irena Nakienė) ir vaikų folkloro ansamblis Kuršiukai (vadovai Margarita ir Vaidotas Macijauskai). Dar vienas vaikų choreografinis kolektyvas Kuršiukas Šilutėje gyvuoja daugiau kaip 10 metų (vadovė Ramutė Danilovienė). Prūsų choreografiją gaivina Klaipėdos muzikinis teatras. 1988 IV 23 įvyko Audronės Žigaitytės 3 veiksmų operos (pagal Justino Marcinkevičiaus dramą) Mažvydas premjera; pagrindinį vaidmenį atliko Vladimiras Prudnikovas, choreografas – Dmitrijus Tchorževskis. 1997 kompozitorius Giedrius Kuprevičius specialiai Klaipėdos muzikiniam teatrui prūsams atminti (Išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui) pagal Juozo Grušo dramą Herkus Mantas ir Marijono Giedrio to paties pavadinimo filmą parašė operą „Prūsai“ (pagrindinio vaidmens atlikėjas Virgilijus Noreika, choreografas Jurijus Smoriginas).

Kazys Poškaitis

Laimutė Vasiliauskaitė

Iliustracija: Mažosios Lietuvos lietuvaitės šoka šokį „Žalia rūtelė“, XVII a. / Iš M. Pretorijaus knygos „Deliciae Prussicae“, ...

Iliustracija: Rusnės žvejų šokio-žaidimo (rinkės) „Žuvininkai mes esmi“, užrašyto iš Augusto Dėvilaičio, iliustracija, 1965

Iliustracija: Augustas ir Madlynė Dėvilaičiai savo kieme Šyškrantėje (Rusnės saloje) klaipėdiečius šokių mokytojus Birutę Lauraitytę ir Viktorą Kundrotą moko šokti dainuojamąjį šokį „Skepetinę“, 1964