Užgavėnės

Ùžgavėnės, žiemos išvarymo bei atsisveikinimo su ja šventė. Pirmą kartą paminėta vienuolio H. Beringerio rašte (1428). Apie prūsų senuosius tikėjimus jis rašė, kad per Užgavėnes vyksta velnių šokiai, o garbingi žmonės leidžia moterims persirengti vyriškais drabužiais, berniokiškais paltais ir panašiai – kas Dievo yra uždrausta. Senovinėse Užgavėnių apeigose būdavo vaišės, važinėjimasis po laukus bei važiavimas į svečius, Morės vežiojimas ir žudymas, Užgavėnių maskaradas, žiemos demono Lašininio kova su pavasariu – Kanapiniu, laistymasis vandeniu, įvairūs būrimai. Tikėta: Kurie Užgavėnių nešvenč, tiems tą metą didis ištrūkis pasidaro: ar gyvulys pakrint, ar namiškiai kokia limpama liga suserg, arba javams prastas metas yra, nors aplinkiniai kaimynai gerą metą tur. Užgavėnės buvo paskutinė žiemos mėsiedo diena, tada stengdavosi gausiai ir daug kartų prisivalgyti. Mažojoje Lietuvoje senoviškiausias Užgavėnių patiekalas buvo šiupinys, kurį virdavo iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, kiaulės galvos ir kojų. Dar kepdavo miltinius blynus, virdavo kukulius. Užgavėnes švęsti pradėdavo antradienį nuo pietų. Jaunimas, pasikinkęs arklius, stengdavosi kuo toliau nuvažiuoti – kad linai tais metais užaugtų didesni. Sakydavo: važinėjimas linus tęsia, o kas iš namų nepasijudina – tam linai neuždera. Tą dieną pasivažinėjimui pirmąkart kinkydavo jaunus arklius. Kad linai dideli augtų, tą dieną stengdavosi kuo toliau nuo namų vaikščioti, eiti į svečius. Sukraudavo į roges avilius ir veždavo bites pravėdinti. Tikėta, kad jei toli ir greitai važiuosi, tai ir bitės toli ir greitai lekiančios, visus metus bus sveikos ir darbščios, prinešančios daug medaus. C. Capellerio liudijimu, per Užgavėnes mėgdavo važinėtis vyresnieji, namie likdavo tik maži kūdikiai su motina. Įsikinkydavo į šlejas porą arklių, suguldavo į jas ir važinėdavosi. Vakare rinkdavosi karčemoje, kur grodavo muzika. Čia jaunieji šokdavo, o senieji gėrė ar kortomis lošė. Per Užgavėnes drausta šukuoti plaukus (kad visus metus neniežtėtų galvos). Trečiadienis buvo pelenų diena. Tada važiuodavo vyresnieji aplankyti savo giminių. Per reformaciją (nuo 1525) pradėjus krašte diegti liuteronybę, o ypač pietistinio judėjimo bei surinkimininkų laikais (XIX a.) daug senųjų papročių išnyko, neliko pasninko būtinybės, todėl ir Užgavėnių reikšmė sumažėjo, pakito jų šventimo būdas.

L: Klaipėdiečių lietuvių tautosaka // Tautosakos darbai, t. 7. K., 1940; Kapeleris K. Kaip senieji lietuvininkai gyveno // Lietuvininkai. V.,1970; Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V.,1993; Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1. V., 1996.

Jūratė Šlekonytė

Iliustracija: Užgavėnės Lietuvoje, XIX a. / Iš LE

Iliustracija: Užgavėnės Ragainės II vidurinės mokyklos lietuvių klasėje, 1989