senliuteroniai
sénliuteroniai, Prūsijos Senliuteronių Bažnyčia, tradicinio liuteroniškojo tikėjimo išpažinimo besilaikantys evangelikai liuteronai. 1817 Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui III paskelbus Prūsijos uniją, turėjusią apjungti krašto Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų Bažnyčias ir 1830 siekiant uniją įdiegti administracinėmis priemonėmis, dalis evangelikų liuteronų kunigų pasipriešino ir pareiškė liekantys prie tradicinio liuteroniškojo tikėjimo išpažinimo, apibrėžto nepakeistame Augsburgo išpažinime ir kituose Santarvės knygos (1580) liuteroniško tikėjimo išpažinimo raštuose. Didelė krašto Evangelikų Liuteronų Bažnyčios dalis, nors ir laikėsi Augsburgo išpažinimo bei Martyno Liuterio Mažojo katekizmo, buvo pavadinta Prūsijos Evangeliška Bažnyčia (Evangelische Kirche in Preußen). Karaliui nepavykus organiškai suvienyti Evangelikų Liuteronų ir Evangelikų Reformatų Bažnyčių, tarpkonfesinės vienybės išraiška tapo bendra Bažnyčios liturginė knyga – agenda, kuria privalėjo naudotis visos krašto evangelikų parapijos. Pirmoji uniją atmetusi parapija susibūrė Breslau (dabar Vroclavas) teologo profesoriaus kunigo Johanno Gottfriedo Scheibelio pastangomis. Pasipriešinimas unijai toliau plito visose Prūsijos rytinėse provincijose, ypač Silezijoje ir Pomeranijoje. 1834 karalius paskelbė, kad tarpbažnytinė unija apima tik Bažnyčios administraciją ir agendą, o krašto liuteroniškos parapijos gali ir toliau likti prie savo konfesinės tapatybės. Šis konsensas vis tiek netenkino senliuteronių kunigų, kurie atsisakė naudotis Prūsijos unijine agenda. Prieš juos imta taikyti griežtas priemones – nepaklusnieji buvo suspenduojami ar sodinami į kalėjimus (kai kurie kalėjo net iki 4 metų). Siekdami laisvai išpažinti evangelikų liuteronų tikėjimą, nemaža dalis Prūsijos senliuteronių, pradedant 1835, emigravo į JAV ir Australiją. 1840 mirus Prūsijos karaliui Friedrichui Wilhelmui III karalius Friedrichas Wilhelmas IV 1845 Visuotinės koncesijos dekretu sugrąžino religinę santarvę. Buvo pripažinta teisė unijos nepripažįstančioms evangelikų liuteronų parapijoms laisvai išpažinti tradicinį liuteroniškąjį tikėjimą, leista statytis bažnyčias, klebonijas, mokyklas, turėti savo kunigus ir savarankiškai organizuoti religinį gyvenimą. Prūsijos vyriausybė nesutiko unijos nepripažįstančią Bažnyčią vadinti Evangelikų Liuteronų Bažnyčia, bet suteikė jai Senliuteronių Bažnyčios vardą (Die altlutherische Kirche). 1843 mirus kunigui Scheibeliui bažnyčios vadovu tapo juristas, Breslau vyriausiosios bažnytinės kolegijos (Oberkirchenkollegium) pirmininkas Eduardas Huschkė. Senliuteronių Bažnyčia turėjo savo seminariją Breslau. Aukščiausiasis Bažnyčios valdymo organas buvo visuotinis sinodas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Senliuteronių Bažnyčią sudarė 180 parapijų, buvo 60 000 narių, 80 kunigų. 1945 Vokietijai netekus Pomeranijos, Silezijos, Rytų ir Vakarų Prūsijos teritorijų daugelis Senliuteronių Bažnyčios narių, atvykę į Rytų ir Vakarų Vokietiją ir neradę naujose jų gyvenamosiose vietose senliuteronių parapijų, prisijungė prie Vokietijos teritorinių Evangelikų Liuteronų arba unijinių Bažnyčių. Išlikusi Vokietijos Senliuteronių Bažnyčios dalis, vadinama Breslau sinodu, 1947 paskelbė altoriaus ir sakyklos bendrystę su Savarankiška Vokietijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia – Hannoverio sinodu ir Laisvąja Evangelikų Liuteronų Bažnyčia – Saksonijos sinodu. 1972 šios Bažnyčios susivienijo į vieną Savarankišką Vokietijos Evangelikų Liuteronų Bažnyčią (Selbständige Evangelisch-Lutherische Kirche, SELK). Senliuteronių Bažnyčia sudarė didžiąją šios suvienytos Bažnyčios dalį – apie 30 000 narių, Hannoverio sinodas – apie 15 000, Saksonijos sinodas – apie 12 000 narių. Vietoj Breslau senliuteronių kunigų seminarijos buvo įsteigta seminarija Vokietijoje: iš pradžių veikė Gross Oesingeno, vėliau – Oberurselio mieste. Klaipėdos krašte senliuteronių parapijos veikė Klaipėdoje ir Rukuose. Iš pradžių jas aptarnavo kunigas Laukantas, vėliau – kunigas K. Abromeitis (Abromaitis). Parapijas daugiausia sudarė vokiečių tautybės tikintieji, bet pamaldos vyko ir lietuvių kalba. Rukuose senliuteronių parapija buvo įsteigta 1910, ji turėjo kuklius maldos namus, pastatytus JAV evangelikų liuteronų Missourio Sinodo pagalba. Nuo 1922 senliuteronių parapija veikė Jurbarke; ją sudarė lietuviškai ir vokiškai kalbantys evangelikai liuteronai. Juos aptarnavo konsistorijai priklausančios Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos kunigas Julius Stanaitis. 1933 prieš šią parapiją pasisakė evangelikų liuteronų tautinė organizacija „Pagalba“. Jos paveikta Švietimo ministerija atsisakė pripažinti parapiją, nors ji ir buvo įregistruota Raseinių apskrities viršininko įstaigoje. Teismo keliu iš parapijos buvo išreikalautos metrikų knygos ir ji apskrities viršininko sprendimu buvo uždaryta. 1931 Kybartuose susiformavo senliuteronių Kryžiaus parapija, kuri save vadino Evangelikų Liuteronų Laisva Bažnyčia Lietuvoje, prie kurios galėjo prisijungti ir kitos nepakeisto Augsburgo išpažinimo parapijos. Parapiją, kurią tuo metu sudarė daugiau nei 400 narių, subūrė nuo Karaliaučiaus kilęs kunigas Maxas Metzas, prieš tai tarnavęs misionieriumi Brazilijoje. Parapija palaikė artimus ryšius su Missourio sinodu. Konsistorija, nepaisant to, kad 1930 sutiko leisti Metzui tarnauti Marijampolės parapijos kunigo Ernsto Alexanderio Eichelbergerio priežiūroje, netrukus atsisakė pripažinti naują Kybartų parapiją, todėl kunigas Metzas, pasibaigus vizai, privalėjo palikti šalį. Iki tol neregistruota parapija paprašė Švietimo ministerijos leisti ją aptarnauti Rukų ir Klaipėdos senliuteronių kunigui Abromaičiui, bet prašymas buvo atmestas. Parapiją kurį laiką aptarnavo iš Eitkūnų atvykstantis JAV pilietis kunigas Thomas Pettersenas. 1932 Švietimo ministerija informavo tikinčiuosius, kad jų parapijos registracijos prašymas galutinai atmestas ir neskundžiamas. 1944 Raudonajai armijai okupavus Klaipėdos kraštą nustojo egzistuoti senliuteronių parapijos. Krašto unijinės parapijos prisijungė prie Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios ir vėl ėmė laikytis 1580 Santarvės knygoje apibrėžto liuteroniškojo tikėjimo išpažinimo.
Darius Petkūnas