Prūsijos kariuomenė
Prsijos kariúomenė. XVI a. Prūsijoje, kaip ir kitose Europos šalyse, dar buvo riterių kariuomenė, samdyti landsknechtai (ginkluoti alebardomis ir kalavijais, jų tarnybos laikas trukdavo nuo 3 mėnesių iki 1 metų) bei pėstininkai. Ji buvo suskirstyta į pulkus (vok. Regiment), šie į batalionus (vok. Fähnlein), batalionai į kuopas po 10 kareivių. Viename pulke galėjo būti 10–18 batalionų. Prūsijos kariuomenė XVI a. nebuvo griežtai reglamentuota ir disciplinuota; kariuomenė turėjo išsilaikyti iš tų žemių, kuriose vykdyta karinė kampanija (iš karo grobio ir panašiai). Trisdešimtmečio karo (1618–1648) metu Prūsijos kariuomenė gerokai išaugo. Valdžią perėmus kurfiurstui Friedrichui Wilhelmui pradėtos kariuomenės reformos. 1644 VI 5 pradėta formuoti Brandenburgo–Prūsijos kariuomenė, nuo 1651 nuolatinė. Švedijos–Lenkijos karo metu (1655–1660) Prūsijos kariuomenėje tarnavo 25 000 vyrų (įskaitant artileriją). 1654–1684 patobulintas Prūsijos kariuomenės valdymas, jos vyriausiasis vadas buvo pats kurfiurstas. Kariuomenėje buvo daug svetimšalių (1686 iš 1000 karininkų – 300 prancūzų; 1 kavalerijos pulkas, 3 batalionai pėstininkų ir 2 kuopos muškietininkų buvo svetimšaliai). XVII a. pabaigoje tarnavo apie 31 000 vyrų. 1688–1697 Prūsijos kariuomenė dalyvavo Ispanijos įpėdinystės kare, kuris atnešė didelių nuostolių, privertė mažinti kariuomenę iki 20 000 vyrų. Friedrichas Wilhelmas I (vadinamasis kareivių karalius) pradėjo naujas Prūsijos kariuomenės reformas: visi valstybės ištekliai buvo skirti jai stiprinti. Friedricho II laikais Mažojoje Lietuvoje Prūsijos kariuomenės plėtra kartu su kitais veiksniais skatino germanizaciją. XVIII a. Friedricho II karams reikėjo gausios ir stiprios kariuomenės. Tam reikėjo surinkti pakankamai karo prievolininkų: kraštas buvo padalintas į apskritis (vok. Kreise), kurių kiekviena privalėjo sudaryti ir išlaikyti po Prūsijos kariuomenės pulką. Karo prievolės našta perkelta ant valstiečių pečių (amatininkų, miestiečių ir valdininkų šeimos nuo jos buvo atleistos). Iš lietuviškų apskričių (Pilkalnio, Įsruties, Stalupėnų, Vėluvos, Tilžės, Darkiemio, Klaipėdos) tarnauti imta daug lietuvininkų. Įvairiais būdais Prūsijoje sudaryti 5 lietuviški kariniai pulkai (vok. Regiment), pvz., žymiausias Prūsijos princo Albrechto lietuvių dragūnų pulkas Tilžėje (įkurtas 1716). Įvertintas ir lietuvininkų sugebėjimas auginti trakėnų žirgus. Įsrutyje sudaryti Lietuviškasis ulonų ir Lietuvių lauko artilerijos pulkai; Karaliaučiuje – Lietuvių kirasyrų (sunkiosios kavalerijos) pulkas, Gumbinėje – Lietuviškasis raitininkų pulkas. Juose ilgainiui susidariusios savitos tarnavimo tradicijos traukė lietuvininkus jaunuolius. Lietuvininkai raiteliai tarpusavyje kalbėjo ir dainuodavo lietuviškai; komanduota vokiškai, tik taip leista kalbėti su karininkais. Friedricho II laikais naujokai buvo imami jėga ir net grobiami. Jie rinkti ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kur Prūsijos karalius ir junkeriai turėjo savo dvarų su baudžiauninkais. Prievarta suvaryti rekrūtai drausmės ir griežto muštro dėka virsdavo paklusniais kareiviais. Kuopose jie maišyti su vokiečiais ir mozūrais. Tik specialūs lietuvininkų pulkai turėjo teisę kalbėti lietuviškai, kiti buvo vokietinami. Lietuvininkų tarnavimas Prūsijos kariuomenėje ir nuostoliai karuose mažino lietuvininkų vyrų skaičių Mažojoje Lietuvoje. Prūsijos kariuomenė tapo socialinio, ekonominio Prūsijos valstybės svarbiausiu vystymosi instrumentu. Vadai buvo tik kilmingieji, visur buvo įvesta griežta hierarchija, pats karalius nuo 1725 dėvėjo tik uniformą. 1733 pakeista rekrūtų sistema. Prūsijos kariuomenė labai išaugo; turėdama 80 000 karių, ji tapo ketvirtoji pagal dydį Europoje. Patirtos didelės nesėkmės Septynerių metų kare atsiliepė ir Prūsijos kariuomenės būklei. 1742 Prūsijos gyventojai sudarė 33% visos Prūsijos kariuomenės, o Septynerių metų karo (1756–1763) pabaigoje jau 2/3 visų kareivių. Tuomet Prūsijos kariuomenė iškilo kaip svarbiausia karinė jėga. XVIII a. viduryje iš 7 mln. metinio valstybės biudžeto net 5 mln. buvo skirti kariuomenei. 1786 atėjus į valdžią Friedrichui Wilhelmui II, Prūsijos kariuomenė vėl reformuota: suskirstyta į divizijas (vadas generolas leitenantas); šios – į brigadas (vadas generolas majoras); šios – į pulkus (vadas pulkininkas), šie – į kuopas (vadas kapitonas). Įkurtas Generalinis štabas. Taikos metu dalis karininkų ir kareivių buvo demobilizuojami. Prūsijoje buvo sudaryti specialūs verbuotojų būriai, bet kuriuo metu galėję rinkti vyrus į tarnybą. Į Prūsijos kariuomenę netiko tik žemesni nei 5 pėdos vyrai. Daug privilegijų turėjo pulkai, kuriuose tarnavo augiausieji. Friedricho Wilhelmo II valdymo metu Prūsijos kariuomenė išaugo iki 200 000. Buvo įvesta labai griežta drausmė (kareivis labiau bijojo savo puskarininkio negu priešo). Viena iš nuobaudų: prasižengęs kareivis bėgdavo tarp 2 eilėmis išrikiuotų pulko kareivių, kurie jį pliekdavo metaliniais strypais (vok. Spiessruten laufen)). Reformuodamas Prūsijos kariuomenę, Friedrichas Wilhelmas II pagrindinį dėmesį skyrė pėstininkams, didindamas manevringumą, judėjimo greitį, šaudymo tempą; energingai išnaudota kavalerija. Artilerijoje dėl lengvumo ir manevringumo dažniausiai naudotos haubicos. Friedricho Wilhelmo III kariuomenei labiau tiko paradui nei kovai, joje buvo nemažai svetimšalių, kurie masiškai dezertyravo. 1807 kare prieš Napoleoną (dar skaitykite napoleonmetis) ji buvo sumušta, žuvo apie 28 000 karių. Po karo vėl imtasi reformų, pertvarkytas valdymo aparatas panaikintos visos privilegijos bajorams, paaukštinimą teikdavo tik už karinius nuopelnus. 1810 Berlyne atidaryta Karo akademija, kur bajorai ir nekilmingieji galėjo įgyti vienodą išsilavinimą. Karinė tarnyba pasidarė humaniškesnė, pasikeitė grįžimo namo tvarka, sušvelnintos fizinės bausmės. Nuo 1814 Prūsijoje pradėta formuoti reguliarioji kariuomenė, tarnybos laikas sutrumpėjo iki 3 metų (anksčiau tarnavo iki 25 metų). Prūsijos kariuomenė išskirstyta pagal amžiaus grupes į 5 kategorijas, įvesta landvero (nereguliarioji kariuomenė) ir landšturmo sistema. Ji išliko iki Antrojo pasaulinio karo. Friedricho Wilhelmo IV tęsta Prūsijos kariuomenės stiprinimo politika, konfrontacija tarp Prūsijos kariuomenės ir tautos sukėlė 1848 revoliuciją, ją nuslopino kariuomenė. Prūsijos kariuomenė vėl tapo vidinio valstybės stabilumo garantu. 1862 IX 27 Prūsijos kariuomenei pradėjo vadovauti Otto Bismarckas, iškėlęs Vokietijos suvienijimo idėją. Nuo 1871 Prūsijos kariuomenė perėmė valstybės vienijimo funkciją. 1884 dalyvaujant Prūsijos kariuomenei pradėtos kolonizuoti Afrikos, Azijos šalys. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (1914) Prūsijos kariuomenė išaugo iki rekordinio dydžio – 786 000 žmonių. Per Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos imperijoje (įskaitant kolonijas) mobilizuota 13 mln. 250 000 kareivių. Nepaisant didelių lėšų ir Prūsijos kariuomenės dydžio, Vokietija Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjo. Nuo 1933 Adolfas Hitleris vėl demonstravo vok. kariuomenės galimybes, tačiau Antrojo pasaulinio karo pasekmės Vokietijai buvo dar skaudesnės. Lietuvininkai, tarnavę Prūsijos kariuomenėje daugelio karų metais, žūdavo įvairiose šalyse. Tarnystė Prūsijos kariuomenėje prisidėjo prie krašto germanizacijos ir kolonizavimo.
Dar skaitykite: lietuvininkai kariuomenėje, Lietuviškasis ulonų pulkas, „Pričkaus žalnieriukai“.
L: Vaičeliūnas J. Antrasis Pasaulinis karas. Torontas, 1960; Budreckis A. Pričkaus žalnieriukai // Lietuvos Pajūris. Nr. 1–2(25–26). 1961; Schäfer B. „Littauische“ Feldpost-Stempel // Lituania. Nr. 5. 1996 V; Дюпюи Э.Р., Дюпюи Т.Н. Всемирная история войн. Санкт-Петербург, Москва, 1997. T. I–IV; LE; MLEA; Kenešis A. Lietuvių kareiviai Prūsijos kariuomenėje // Klaipėda. 2000 I 29.
Iliustracija: Karo lauko pašto antspaudas ant klaipėdiškio kavaleristo atvirlaiškio, 1916 / Iš MLEA
Iliustracija: Karo lauko pašto antspaudas ant klaipėdiškio kavaleristo atvirlaiškio, 1916 / Iš MLEA
Iliustracija: Karo lauko pašto antspaudas ant klaipėdiškio kavaleristo atvirlaiškio, 1916 / Iš MLEA
Iliustracija: Klaipėdiškis Kristupas Truška (tėvai iš Kaspariškių) Vokietijos kariuomenės telegrafistas Berlyne, apie 1915 / Iš Ievos Toleikytės-Biržienės šeimos albumo
Iliustracija: Karo jūreiviai Kylyje per Sekmines, kairėje – Johannas Lippke iš Karklininkų, Klaipėdos apskritis, 1914 / Iš Nijolės Balčiūnaitės-Gelingienės šeimos albumo