lietuvininkai kariuomenėje

lietùvininkai kariúomenėje. Jungtinės Brandenburgo–Prūsijos valstybės valdovai, sekdami Prancūzija, Austrija bei Švedija, savo nuolatinę kariuomenę suformavo XVII a. II pusėje. Ją sudarė naujokai (rekrūtai) – samdomi laisvieji kaimiečiai, miestų gyventojai; lietuvininkų tarp jų buvo nedaug. 1705 lietuvių kalba išleistas karaliaus paliepimas Twarkos suraszas, kur nurodyta, kaip turi būti sudaromi raitininkų bei pėstininkų pulkai ir kaip paimtieji į kariuomenę privalo elgtis. 1740 pradėjęs valdyti šalį Friedrichas II nustatė naujus kariuomenės formavimo principus: pagrindinę karių dalį sudaro kaimiečiai, miestiečių prievolė – mokesčiai kariuomenei išlaikyti, junkeriai (dvarininkai) privalo tarnauti karininkais, vietos administracija – skirti kaimus kariams išmaitinti. Rekrūtus rinko dažniausiai mobilūs husarų būriai bendradarbiaudami su apskričių valdžia. Naktį apsupę kaimą jie surinkdavo visus vyrus. Dvarininkų nurodytus ir tinkamus karo tarnybai vyrus imdavo į rekrūtus. Sparčiai kito karinių pajėgų struktūra – 1742 vietos gyventojai sudarė 33%, o 1763 – jau 2/3 kariuomenės. Daugiau nei dvigubai padidėjo ir Prūsijos kariuomenės – nuo 83 000 karių 1740 iki 190 000 karių 1786 metais. Tada ji buvo trečia pagal dydį bei galią armija Europoje (po Prancūzijos ir Rusijos). Po napoleonmečio 1814–1816 Prūsijoje įgyvendinta reikšminga karo vadų Davido Scharnhorsto (1755–1813) ir Antono Gneisenau (1760–1831) parengta kariuomenės reforma: atsisakyta naujokų (rekrūtų) armijos, įvesta (1814) visuotinė karo tarnyba, suformuota atsargos prievolininkų institucija – atsarginiai daliniai landveras (vok. Landwehr). Pašaukti atlikti karo tarnybą lietuvininkai dažniausiai siųsti į kavalerijos dalinius, nes buvo puikūs raiteliai, gebėjo prižiūrėti žirgus. Žvejų sūnūs tapdavo jūreiviais. Karinė vadovybė lietuvininkus itin vertino už paklusnumą muštrui, pareigingumą, discipliną. Kiekviena lietuvių karta Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos kariuomenei pateikdavo 20–30 tūkst. kareivių. Mažojoje Lietuvoje gimusių bei įvairiuose karuose dalyvavusių karių kapų apstu daugelyje šalių. XVIII–XIX a. formuoti atskiri lietuvininkų daliniai. Anksčiausiai (1717 IV 19) Tilžėje suformuotas Dragoner-Regiment Prinz Albert von Preussen (Litthauisches) Nr. 1 [Prūsijos princo Alberto lietuvių dragūnų pulkas]. Pulkas išskirstytas į įgulas Įsrutyje, Geldapėje, Stalupėnuose, Pilkalnyje, Ragainėje ir Tilžėje. Karininkai buvo vokiečiai ir komanduodavo vokiečių kalba. Tačiau tarpusavyje kareiviai kalbėjo ir meldėsi lietuviškai. Pulko kapelionai Bibliją kareiviams taip pat skaitė lietuviškai. Nuo 1800 pulkas sutelktas Tilžėje. Dalyvavo Silezijos, Septynmečiame, Pirmajame pasauliniame ir kituose karuose. 1772 Įsrutyje ir Gumbinėje sudarytas Feldartillerie-Regiment Prinz August von Preussen (Litthauisches) Nr. 1 [Prūsijos princo Augusto lietuvių lauko artilerijos pulkas], 1780 – Ostpreussisches Pionierbataillon Fürst Radziwiłł in Königsberg [Kunigaikščio Radvilos Rytprūsių pionierių batalionas Karaliaučiuje], 1808 Įsrutyje – Litthauisches Feldartillerie-Regiment Nr. 37 [Lietuviškasis lauko artilerijos pulkas], 1860 Įsrutyje – Litthauisches Ulanenregiment Nr. 12 [Lietuviškasis ulonų pulkas]. Kurį laiką Karaliaučiuje telkėsi atskiras lietuvių kirasyrų dalinys (vok. Kürassier – šarvuotas kirasomis sunkiosios kavalerijos raitelis). Visi šie kariniai junginiai dalyvavo Prūsijos karalystei kariaujant su Rusija, Austrija, Prancūzija, Danija; mūšių metu garsėjo karine drausme, ryžtu, drąsa. Tai liudijo Tilžėje stovėjęs karinės šlovės paminklas su įrašu Denkmal des Dragoner-Regiments Prinz Albrecht v. Preussen (Litthauisches) Nr. 1 [Prūsijos princo Albrechto lietuviškojo dragūnų pulko paminklas]. Vydūnas mini, kad karalius Friedrichas II planavo iš lietuvių karių, kaip itin disciplinuotų, ištvermingų, sudaryti net kai kuriuos savo elitinės gvardijos (vok. Garderegiment) būrius. Grįždami iš užsiėmimų kariai dainavo lietuviškas žygio dainas, tarp savęs kalbėjosi gimtąja kalba. Buvo ir lietuvių kilmės karininkų. Periodiškai (XIX a. viduryje – kas antrą sekmadienį) kariams laikytos lietuviškos pamaldos. 1854 kariams išspausdintos Frydricho Kuršaičio parengtos Giesmių bei maldų knygos karališkojo Prūsų vaisko. Lietuvininkai dalyvavo ir miestų kultūriniame gyvenime. Tilžėje galima buvo rasti tokių skelbimų: Šiandien 4 valandą Jokūbo poilsio parke didelis karių koncertas, groja princo Albrechto pulko lietuvių dragūnų kapela. Padėtis pasikeitė kanclerio Otto von Bismarcko laikais (nuo 1879), kai germanizacijos politika paskelbta svarbiu valstybės siekiu. Nuo tol etninių karinių dalinių nebesteigta, atsisakyta ankstesnių jų pavadinimų, kareiviai tarpusavyje privalėjo kalbėtis vokiškai. Dar kurį laiką kartą per mėnesį lietuviams kariams laikytos pamaldos jų kalba. Netrukus ir jų neliko. Palaipsniui kariuomenė tapo dar vienu germanizacijos židiniu. Joje tarnavę jaunuoliai vis labiau vokietėjo, persiimdavo provokiška dvasia. Per Pirmąjį pasaulinį karą apie 10 tūkstančių Mažosios Lietuvos lietuvininkų tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Daug jų žuvo. Šias netektis liudija daugybė pavardžių, surašytų Kintų, Paleičių, Pašyšių, Plikių, Priekulės, Šilutės, Vanagų bei kitų bažnyčių memorialinėse lentose bei šventorių paminkluose. 1918 rudenį karui pasibaigus, lietuvininkai demobilizuoti iš Vokietijos kariuomenės. Kai kurie Rytprūsių vyrai, 4 metus išbuvę kare, nebenorėjo grįžti prie civilinio gyvenimo. Jiems karo verslas buvo tapęs nauju užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu, nes krašte buvo didelė infliacija ir nedarbas. Rytprūsiuose leista platinti (per apskričių valdybas, kaimo seniūnus, kareivių tarybas kareivinėse) oficialius kvietimus savo noru stoti į Lietuvos kariuomenę. Savanorių reikėjo fronte ir tvarkai miestuose palaikyti. Todėl 1918 II 16 paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kilo mintis suburti Mažosios Lietuvos vyrų batalioną šiai valstybei ginti. Jį organizuoti Lietuvos krašto apsaugos ministerija 1919 I 6 pavedė buvusiam Vokietijos kariuomenės puskarininkiui Jurgiui Aukštuolaičiui. Jis turėjo sudaryti batalioną, pasirūpinti ekipuote. Tilžėje sušaukti keli slapti susirinkimai. Tačiau Mažojoje Lietuvoje nebuvo sąlygų lietuvių savanorių kariuomenei organizuoti. Todėl savanoriai į Prūsų lietuvių pulką rinkti Tauragėje. Vėliau šio pavadinimo atsisakyta dėl galimų konfliktų su vokiečių valdžia ir jis pervadintas Žemaičių batalionu. 1919 II 4 J. Aukštuolaitis paskirtas jo vadu. Vasario pabaigoje batalione buvo apie 300 vyrų, iš jų 29 puskarininkiai (20 iš Mažosios Lietuvos), 8 karininkai (1 iš Mažosios Lietuvos). Pusė vyrų buvo ginkluoti Mažojoje Lietuvoje gautais nelegaliais ginklais, kuriuos įsigyti padėjo E. Brožaitis, vėliau tarnavęs Žemaičių batalione. Tolesnį bataliono organizavimą sutrukdė kivirčai tarp J. Aukštuolaičio ir karininkų, kurie nesutiko, kad vadovautų buvęs vokiečių puskarininkis; be to, jis buvo per griežtas, todėl įsigijo daug priešininkų. Vėliau šis karinis dalinys išformuotas. Į Lietuvos kariuomenę Klaipėdos krašto gyventojai pradėti šaukti nuo 1930 I 1; į ją įsirašė nemažai įvairių profesijų mažlietuvių, tarnavusių Didžiojoje Lietuvoje. Atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, po 1939 III 23 apie 10 tūkst. jaunų vyrų mobilizuota į Vokietijos kariuomenę. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jie siųsti į Vakarų frontą, tačiau nuo 1944 to principo nebesilaikyta, tad nemažai lietuvininkų žuvo Rusijos, Baltarusijos ir kituose frontuose ar pateko į sovietų nelaisvę. Kai kas tam priešinosi. Pvz., Hansas Gedaitis dezertyravo iš nacių Vokietijos kariuomenės, nutaręs, kad lietuvininkams nedera tarnauti Adolfui Hitleriui. Jis ilgai slapstėsi Svencelės apylinkėse, gaudytas viso karinio dalinio. Besipriešindamas nušovė žandarą, padegė skundiko sodybą. Galop tardoma gestapininkų jį išdavė mylima mergina.

Dar skaitykite Kauno batalionas.

L: Prūsų lietuvių pulkai ir batalionai // Keleivis, 1952, nr. 1/2, p. 7, 14; Ališauskas K. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918–1920. Čikaga, 1972; Kenešis A., Lietuvių kareiviai Prūsijos kariuomenėje // Klaipėda. 2002 01 29; MLFA; Rubbel A. Die Standarte der Tilsiter Dragoner // 10. Tilsiter Rundbrief. Aus der Patenstadt Kiel. Ausgabe 1980/81.

Albertas Juška

Leonardas Poviliūnas

Kazys Budginas

Iliustracija: Lietuvininkų jaunuoliai išlydimi į karo tarnybą. Berlynas, XIX a. / lš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Banaitis (pirmas iš kairės – priklaupęs) iš Paskalvių, tarnavęs kaizerio laivyne per I pasaulinį karą / lš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Kompozitoriaus Valterio Kristupo Banaičio tėvas Kristupas Banaitis, atsargos prievolininkas (vokiškai Landwehr), 1902 / Iš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Mažosios Lietuvos dailininkas Adomas Brakas (stovi kairėje), tarnaujantis kaizerio kariuomenėje Karaliaučiuje, 1907 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: LR kariuomenės paradas Klaipėdos Teatro aikštėje, 1923 / Iš Vytauto Žalio knygos „Kovos dėl identiteto. Kodėl Lietuvai nesisekė Klaipėdoje tarp 1923–1939 m.“, 1993

Iliustracija: Butkų kaimo laukininkų Pareigių šeima baigiantis I pasauliniam karui: motina Urtė Purvinaitė ir kariuomenėn mobilizuotas tėvas Mikas, stovi sūnus Mikas / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos veidai ir vaizdai“, 2000

Iliustracija: Klaipėdiškis Martynas Bundelis (sėdi dešinėje), LR kariuomenės puskarininkis / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Vydutaičių laukininkų Šimkų 4 sūnūs tarpukariu buvo pašaukti į I pasaulinį karą, 1916 / Iš Gedimino Šimkaus rinkinio

Iliustracija: Kauno batalionas, apie 1920 / Iš Viliaus Pėteraičio archyvo

Iliustracija: Mikas Brizgys, buvęs Kuršių marių žvejys, kaizerio laivyno jūreivis, 1916. A. Jentzo fotosalonas / Iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus fondo

Iliustracija: Mikas Jonužys, per I pasaulinį karą grįžęs atostogų, su žmona Katrina / Iš Hanso Jonužio albumo

Iliustracija: Tilžiškis laikrodininkas Mikas Banaitis (kairėje), žmona Elzė, sūnui Kristopui grįžus iš kariuomenes atostogų, šalia dukterėčios Anita ir Elzė, 1916 / lš Evos Banaitytės-Koch rinkinio

Iliustracija: Šauktinių išvedimas iš aikštės. Atvirukas, 1915 / Iš Stanislovo Sajausko rinkinio

Iliustracija: Dievo žodžio sakytojas Saugų apylinkėse Kristupas Pažėra (1874–1956) jaunystėje, kaizerio kariuomenėje. 1939 naciai jį kalino Klaipėdos kalėjime už tai, kad laikė lietuviškas pamaldas. Reta spalvota nuotrauka, daryta Berlyne E. Hartzendorffo fotosalone daugiau kaip prieš 100 metų / Iš K. Pažėros vaikaitės Magdalenos Klumbytės-Piklaps šeimos albumo

Iliustracija: Boguslovo Radvilos pionierių pirmasis batalionas Karaliaučiuje, 1870 / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio – cigarečių reklamos vinjetės knygoje „Das Reichsheer und Tradition“, 1918

Iliustracija: Pirmasis lietuvių kavalerijos pulkas Tilžėje / Iš Aleksandro Kubilo rinkinio – cigarečių reklamos vinjetės knygoje „Das Reichsheer und Tradition“, 1918