prievolės

prevolės. Prievolės Kryžiuočių ordino valdymo metu. Krašte ir Mažojoje Lietuvoje prievolės buvo įvestos XIII a. pradžioje Kryžiuočių ordinui atsikrausčius į Prūsą ir ją pavergus. Pagal feodalinę tvarką Ordinas ir didieji žemvaldžiai įvedė baudžiavą, kuri išliko iki XIX a. pradžios. Baudžiauninkui buvo duotas žemės sklypas, už kurį dvarininkas reikalavo lažo, duoklių, dešimtinės pinigais ar produktais, nuo XVI a. – činšo, t. y. duoklės pinigais. Baudžiauninkas negalėjo išsikelti iš dvaro, buvo pririštas prie jo kaip gyvas ūkio inventorius. Jo dvarininkas kartu buvo ir teisėjas, galėjęs jį bausti plakdamas rykštėmis arba mirties bausme. Nuo XVIII a. mažėjo tik lažo dienų skaičius ir dvarininko teismo teisės. Laisvi nuo baudžiavos buvo tik nedaugelis laisvųjų prūsų, kurie gavo žemės nuosavybės teisę tik už Ordinui suteiktą paramą (karinius nuopelnus ar išdavystę). Savo tiesioginiam ponui baudžiauninkai turėjo mokėti piniginį mokestį, atlikti įvairius darbus: pjauti šieną, javus, kirsti ir vežti medžius. Apie tokias prievoles rašyta, pvz., 1276 dokumente, kuriuo nuo dešimtinės ir baudžiavos darbų atleisti prūsai Odagas ir Nekvitas. Prievolės darbų dydis daugiausia priklausė nuo dvarininko valios. Kaip prievolę prūsai duodavo ir dešimtinę (decems), t. y. 1/10 dalį to, ką gaudavo iš savo ūkio (pvz., javų, taukų, sviesto, medaus, apynių, siūlų, vištų, žąsų, lentų ir kito). Tokia dešimtinė mokėta ir Bažnyčiai. 1358 dokumentu Varmės vyskupas nurodė, kad Žardininkų gyventojai lankys Regetelio bažnyčią, kaip savo parapinę, ir ten priiminės sakramentus. Tačiau pusę dešimtinės kiekvienas pilnai atidavinės Glotavos klebonui... Kitą dešimtinės pusę – Regetelio klebonui... Neretai prievoles prūsai atlikinėjo toli nuo namų. 1430 Elbingo komtūro dokumente rašyta: 30 žmonių su kirviais ir kastuvais į Klaipėdą, 15 šešiapakinkčių vežimų su 4 žmonėmis prie kiekvieno Ragainėn. Ši ekspedicija rengta laivais nuo Paserijos upės ir truko 5 savaites. 1513 Girmavos apylinkių 9 prūsų kaimai turėjo nuo kiekvieno ūbo dirbti 6 dienas rugpjūčio mėnesy su pjautuvais ir nuo kiekvieno ūbo 2 margus kviečių nupjauti, sudėti, suvežti, o t. p. aštuntoką medžių pristatyti į Laukstyčius. Kitų 3 kaimų prievoles pjūties metu sudarė 9 darbo dienos. Nuo XVI a. prievoles pradėjo atlikinėti ir vokiečių valstiečiai, bet jų prievolės buvo dvigubai mažesnės nei prūsų. Prūsai atlikinėjo ir prievoles medžioklėse. Jiems Ordinas neleido daryti jokių lengvatų. Tik XVI a. pradžioje Ordino didžiojo magistro Friedricho von Sachseno instrukcijoje liepta apriboti prievolės dydį, nes labai nuskurdę valstiečiai nuolat pabėgdavo. Miestiečių prievolėmis didesniuose miestuose (turėjusiuose savivaldybės teisę) įvesta rinkliavos, muitai ir kiti mokesčiai, reikalingi miestams tvarkyti ir apsaugai, valstybės reikmėms. Riterių prievolė – besąlygiškai paklusti Ordinui, jo įvestai tvarkai, būti nuolat pasirenus karui.

L: Brünneck W.W. Die Leibeigenschaft in Ostpreußen // Zeitschrift der Savigny Stiftung für Rechtsgeschichte. 8. 1887, S. 39–66. Janulaitis A. Užnemunė po Prūsais. K., 1928; Pakarklis P. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai. K., 1948; Rothe W., Trucewitz A., Trucewitz G. Ortsatlas des Kirchspiels Grabowen (Arnswald) Kreis Goldap-Ostpreußen. 2002.

Prievolės XVI–XIX a. Nuo 1525 Prūsijos kunigaikštis Albrechtas norėjęs panaikinti baudžiavą, bet neįstengė, nes tam pasipriešino stiprėjantys kilmingieji – dvarininkai. 1577 teisiniais aktais įvesta baudžiava ne tik prūsams, lietuviams, bet ir vokiečiams. XVIII a. baudžiava visiems kaimo gyventojams sustiprinta. Buvo nutarta didelius miškų plotus paversti žemės ūkio laukais su viensėdžiais ir kaimais. Ten įkurdinti daugiausia vietiniai lietuviai, tapo žemės savininkais, įdirbusių plėšinius ir išliko laisvais nuo dvarininkų savivalės ūkininkais (vadinamaisiais kulmiškiais), jiems nereikėjo atlikti prievolių. Apskritai XVIII a. krašte išliko tos pačios prievolės: kaime stiprinta baudžiava, visiems gyventojams didinti mokesčiai. Jų sistema buvo supaprastinta ir išlyginta: tiek valstietis, tiek dvarininkas mokesčius mokėjo pagal karaliaus nustatytas normas. Kaimiečius ypač slėgė kantoninė rekrutavimo prievolė (dar skaitykite kantonistai). XVIII a. Prūsijos kariuomenei papildyti įvesta valdinių prievolė tarnauti valstybei, viešpačiui ir tėvynei. Iki XVIII a. viduryje sukurta rekrūtų ėmimo tvarka (dar skaitykite: naujokai, lietuvininkai kariuomenėje). XVIII a. prūsų ir lietuvininkų prievolių dydis priklausė nuo jų padėties (laisvųjų, karališkųjų ar bajorams priklausiusių valstiečių prievolės labai skyrėsi). Dvarininkų ūkyje jie dirbdavo 3–7 dienas; kai kurie net sekmadieniais veždavo prekes į turgų ar siųsti į tolimus 10–30 mylių žygius. Napoleonmečiu Prūsijoje įvestas Napoleono civilinis kodeksas (1807), panaikinta baudžiava. Visos buvusios baudžiauninkų prievolės pakeistos laisvų ūkininkų piniginiais mokesčiais.

Prievolės XX a. Prievolių sistema išplėtota nuo 1933 Vokietiją valdant naciams. Jie įkūrė Vokietijos darbo frontą – darbininkų organizaciją, kurią patys kontroliavo. Kiekvienas dirbantysis privalėjo tapti jo nariu. Nuo 1935 VI 26 visiems 18–25 metų jaunuoliams ir jaunuolėms valdžia įvedė darbo prievolę po 1/2 dienos, kad įgytų karinį išsilavinimą. Vasarą jie privalėjo dirbti sukarintose darbo stovyklose: kaime padėti nuimti derlių, remontuoti, tiesti kelius, tiltus, statyti naujus objektus. Tokios darbo stovyklos įkurtos daugelyje krašto vietovių. 1938 VII 22 įstatymu Vokietijoje įvesta privaloma visuotinė darbo prievolė: visi gyventojai privalėjo atidirbti šalies ūkyje nustatytą valandų skaičių. Atliktas darbas fiksuotas specialiose asmens darbo knygelėse.

Dar skaitykite RAD.

L: Matulevičius A. Mažoji Lietuva XVIII a. V., 1989; Brakas M. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija, V., 1995.

MLEA

Iliustracija: Vokietijos darbo fronto prievolininkai kasa sniegą Kaukėnuose, 1943 / Iš MLEA

Iliustracija: Rytprūsių karo pabėgėlės valo griuvėsius, 1945 / Iš MLEA