pelkininkų pastatai ir sodybos

pélkininkų pastata ir sodýbos. Pelkininkų kaimų pastatai ir sodybos dažnai buvo panašūs į laukininkų pastatus ir laukininkų sodybas gretimuose žemdirbių kaimuose. Jų ūkiniai pastatai taikyti vyravusiam verslui (daržovių ar bulvių auginimui). Savitumu išsiskyrė pelkininkų kolonijų pastatai ir sodybos. Pačiuose durpynuose įsikūrę mažažemiai galėjo statytis tik nedidelius medinius pastatus su lengvais stulpiniais pamatais (sunkūs akmenys bei mūras nugrimzdavo į durpes). Įkasdavo bei įkaldavo 2–8 m ilgio alksninius polius pamatams. Dėl aukšto gruntinio vandens lygio tekdavo apsieiti be požeminių rūsių. Medinių pastatų apačią dervuodavo, saugodami medieną nuo greito puvimo. Po sunkesnėmis krosnimis tekdavo įrengti platesnius medinius pamatus – savotišką plaustą durpyne. Vėliau naudotos betono plokštės – nebijojusios drėgmės. Mažažemiai kolonistai statydavosi nedidelius gan vienodus medinius gyvenamuosius namelius; prasigyvenusieji juos praplėsdavo, papuošdavo gonkais, drožinėtomis medinėmis puošmenomis. XX a. pradžioje plito pastatų dažymas įvairiomis spalvomis, dekoruotos langinės. Pagal kolonijų nuostatus taisyklingai suplanuotose pelkininkų kolonijose pastatai būdavo rikiuojami taisyklingai, juos atitraukiant bent per 20 m nuo pagrindinių kelių – gatvių, paliekant vietos sausinimo grioviams ir kitkam. Kolonistų sodybose vyravo nedideli mediniai ūkiniai pastatėliai: laikyta nedaug gyvulių, bulvių ir kitų daržovių derliaus didumą rudenį parduodavo. Apsieita su nedidele šienine, durpine – pastatėliu kurui laikyti, mažais tvartais. Nepasiturintieji stogus dengdavo pigesnėmis nendrėmis, turtingesnieji pasirūpindavo čerpių, lentų ar skiedrų. Žagarai malkoms ir kitkam krauti į aukštas kauges ant paaukštinimų, saugantis drėgnos žemės. Ankštuose sodybų sklypeliuose (vok. Kolonate) pastatus tekdavo talpinti gan glaudžiai. Būta po 1 stogu apjungtų gyvenamųjų-ūkinių pastatų (iki 200 m² bendro ploto), taip taupant lėšas statybai. Vėliau rengtos rekomendacijos modernesnių pamatų įrengimui pastatams durpynuose, tinkamiems statybos būdams. Po 1944 beveik visi pelkininkų pastatai ir sodybos buvo sunaikinti – XX a. pabaigoje iš buvusių tūkstančių senųjų pastatų buvo išlikę tik vienetai.

L: Purvinas M. Būdingi tradicinės architektūros pavyzdžiai Nemuno deltos regioniniame parke. Kaunas, 1999.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Išlikęs pelkininkų didysis namas Žalgiriuose: perdengtas buvęs nendrių stogas, sunykę lėkiai, drožinėtos vėjalentės ir kiti dekoro elementai, 1995

Iliustracija: Pelkininkų sandėliukas, pritaikytas nuolatiniams potvyniams, 1999

Iliustracija: Paskutinė tradicinė pelkininkų sodyba Aukštumalos pelkininkų kolonijoje – medinis gyvenamasis namas, 1999

Iliustracija: Paskutinė tradicinė pelkininkų sodyba Aukštumalos pelkininkų kolonijoje – mažieji ūkiniai pastatai, 1999