naujakuriai

kolonistai ir kiti naujai įsikūrę gyventojai.

naujakuria, minėti dar XIII a. šaltiniuose, kai į kraštą veržiantis Kryžiuočių ordinui jo užimtose žemėse pradėta kolonizacija. Po Melno taikos (1422) ramiais amžiais krašte vyko sparti vidinė kolonizacija, ten apsigyveno daug baltiškos kilmės naujakurių (tai liudija vietovardžiai Naujininkai, Nausėdai ir kiti). Vėliau Mažojoje Lietuvoje panašių vietovardžių vis daugėjo, kuriantis naujiems lietuvininkų kaimams. Nuo XVII a. įsisavintos ir nepatogios vietos, senesnės gyvenvietės plėtėsi, jų gyventojams įsikuriant greta. Taip atsirado vietovardis Naujieji Argininkai bei kiti; nereta buvo vietovardžio forma Naustubriai (Naujieji Stubriai) ir kiti. XIX a. gausų naujakurių sodybų kūrimąsi skatino pelkynų bei užliejamų plotų apgyvendinimas (dar Nemuno delta, pelkininkų kolonijos), susiklosčiusi žemės rinka (dar kolonizacija XIX a.–XX a. pradžioje). XX a. pradžioje, ypač nacių valdymo metais, krašto valdžia skatino naujakurius vokiečių įsikūrimą Mažojoje Lietuvoje. Tarpukariu iš Didžiosios Lietuvos atvykdavo naujakuriai ūkininkai į Klaipėdos kraštą, ten įsigydavę sodybas ir žemės sklypus. Po Antrojo pasaulinio karo ištuštėjusį kraštą užplūdo visai kitokių naujakurių banga (dar skaitykite: kolonistai, kolonizacija sovietmečiu).

L: Kibelka R. Vilko vaikai. V., 2000, p. 52–65.

Martynas Purvinas