kolonizacija XIX a.–XX a. pradžioje

kolonizãcija XIX a.–XX a. pradžioje. Savotiškas jos epizodas susijęs su Europos didžiąja politika. XVIII a. pabaigoje dalijantis Lietuvos ir Lenkijos valstybę, Prūsijai atiteko Sūduva ir kitos žemės. Ten (vadinamuosiuose Naujuosiuose Rytprūsiuose) kurdinti kolonistai iš vokiškų žemių (gal ir iš Mažosios Lietuvos). Po napoleonmečio 1815 Prūsijai praradus tas žemes, iš carinei Rusijai atitekusio krašto daug vokiečių kolonistų kraustėsi atgal, dažnai apsistodavo Rytprūsiuose. Tai vėl atsiliepė Mažajai Lietuvai ir Paprūsei. 1807 Prūsijoje panaikinus baudžiavą, prasidėjo gana akivaizdus krašto pertvarkymas. Buvusieji baudžiauninkai išsipirkdavo savo žemės sklypelius arba netekdavo jų. Neretai iš vietos kaimiečių supirktose žemėse įsikurdavo atvykėliai, buvusių kaimų vietose kurdavosi dvarai ir palivarkai. Taip keitėsi ankstesnė krašto sankloda, jo gyventojai. Parceliuotos stambios valdos naujoms sodyboms bei gyvenvietėms, toliau skirstytos valstybinės žemės. Taip kurtos pelkininkų kolonijos, nauji kaimai sausinamoje Nemuno deltoje ir kitur. Ankstesnių kolonizacijų politinius sprendimus lydėjo ekonominės priemonės, spartėjo kolonizacija krašto viduje. Siekiant sukurti daugiau našių kaimo ūkių (ir iš to gauti daugiau naudos Vokietijos imperijai), rengti vidinės kolonizacijos įstatymai. Pagal 1890 VI 27 įstatymą kaimiečio ūkį buvo galima įsigyti už paskolas lengvatinėmis sąlygomis (3,5% metinės palūkanos, kasmetinės išmokos – 0,5% paskolos, atsiskaitymo laikotarpis – 60 metų). Pagal 1891 VII 7 įstatymą kiekvienam asmeniui (parceliuojančiam savo valdas) galėjo tarpininkauti krašto generalinė komisija, perimanti numatytas kolonizuoti valdas. Tokios vidinės kolonizacijos teisinė bei praktinė bazė tobulinta ir toliau. Nuo 1903 Berlyne veikė Landbank [Žemės bankas, akcinė bendrovė, visoje Vokietijoje supirkdavusi bei parduodavusi ūkius]. Karaliaučiuje veikė sava Rytprūsių generalinė komisija žemėvaldos reikalams, 1905 įsteigta Ostpreußische Landschaft [Rytprūsių žemės bendrija], kurią rėmė Prūsijos vyriausybė, Berlyno „Landbankas“ ir Rytprūsių centrinė kasa. 1891-1904 Rytprūsiuose išsimokėtinai parduota 1580 ūkių (iš jų 1117 buvo naujai sukurta). Kuriant vis naujus smulkius ūkius, įvairias kolonijas, kraštas buvo vis tankiau apgyvendinamas. Po Pirmojo pasaulinio karo daugelyje krašto vietų kurtos vadinamosios Siedlungen [gyvenvietės] – mažų sodybėlių su nedideliais sklypeliais grupės. Krašto kolonizacija spartinta nacizmo metais – statytos gyvenvietės bei sodybų grupės karo invalidams bei kita. Pradėję Antrąjį pasaulinį karą naciai buvo parengę didelio masto kolonizacijos planus – lietuvininkus (kaip nevisaverčius piliečius) iškelti į užkariautas Rytų žemes, o į Mažąją Lietuvą atkelti grynakraujus vokiečius. Po nesėkmių Rytų fronte tų grandiozinių kolonizacijos planų nepavyko įgyvendinti.

L: Sering M. Die innere Kolonisation im östlichen Deutschland, Leipzig, 1893; Swart L. Die Kolonisationspläne der Ostpreußischen Landschaft // Jahrbuch für Gesetzgebung, Verwaltung und Volkswirtschaft im Deutschen Reiche. Leipzig, 1906; Beigard M. Parzellierung und innere Kolonisation in den 6 östlichen Provinzen Preußens. 1875–1906. Leipzig, 1907; Kapp W. Ostpreußische Landschaft. Innere Kolonisation und Selbstverwaltung. Königsberg, 1909; Schmidt H. Die Grundlagen, die Aufgabenund der gegenwärtige Stand der inneren Kolonisation in der Provinz Ostpreußen. Halle, 1925.

Martynas Purvinas