medžioklė

medžiõklė, medžiõklės plótai. Prūsoje dėl miškų gausos ir įvairovės natūralios sąlygos veistis laukiniams medžiojamiems gyvūnams buvo labai palankios. Todėl čia vėliau nei kitur išnyko senieji gyvūnai: taurai apie 1500, laukiniai arkliai apie XVII a., stumbrai apie XVIII a. Apie XIX a. pradžią Prūsijos miškuose nebeliko meškų ir bebrų, tačiau iki pat Antrojo pasaulinio karo buvo daugybė briedžių. Anksčiau Prūsoje būta daug tauriųjų žvėrių, stirnų, šernų, kelių rūšių kiškių. Iš plėšrūnų dažniausi: 2 rūšių meškos, vilkai, lūšys, laukinės katės, tauriosios ir akmeninės kiaunės, ūdros. Iš paukščių – kurapkos, jerubės, tetervinai, kurtiniai, didieji ir mažieji einiai; buvo daug laukinių ančių, žąsų, garnių, gervių ir plėšriųjų paukščių. Dar nuo Kryžiuočių ordino laikų Prūsoje veisti iš Vakarų atvežti danieliai, fazanai, laukiniai triušiai. Ordino laikais medžioklė buvo svarbi ūkio šaka. Medžiota spąstais, kilpomis, kasant duobes. Neatsižvelgta į žvėrių rūšinę sudėtį, jų amžių, lytį ir kita, kadangi laukinių žvėrių buvo labai gausu. Ordino valdžia pelnėsi iš medžioklės (už leidimus medžioti imdavo mokestį). Patys Ordino nariai medžiodavo bei leisdavo ypatingomis sąlygomis verstis medžiokle ir pavaldiniams, kasmet gausiai papildydami žvėrienos, odų ir kailių išteklius. Jie turėdavo savų medžiotojų, bebrų ir ūdrų gaudytojų. Ordino broliai vertėsi medžiokle, kurios laimikis atitekdavo Ordinui. Kolonistai, drevininkai, kiti laukymių gyventojai, turėję leidimus medžioklei, privalėjo Ordinui atnešti kiekvieno sumedžioto stambaus žvėries (išskyrus meškas, bebrus) dešinę priekinę mentį. Ordinas turėjo teisę pirmasis pirkti odas ir kailius savo nustatytomis kainomis. Jie sudarė svarbią eksporto į Vakarus dalį. Sumedžiotų žvėrių mėsa maitindavosi Ordino nariai ir jo žemių gyventojai. Mėsa konservuota statinėse, rūkyta, džiovinta. Medžioklės laimikis būdavo dažna dovana (bei pagarbos ženklas) tarp Ordino brolių, vėliau ir didikų. Daugiausia dovanoti sumedžioti taurieji žvėrys, apie XIV a. pradėti dovanoti medžiokliniai sakalai. Medžioklės dovanos buvo neatsiejamos nuo senųjų laikų užsienio politikos. Kunigaikščių laikais medžioklės laimikis turėjo ne mažesnę reikšmę mitybai. Juo mokėtas ir natūrinis mokestis tarnautojams, dvarininkams, dvasininkams. Nors nuo XVII a. Prūsijoje smarkiai sunyko žvėrių ištekliai dėl beatodairiškos jų medžioklės, dar 1719 karalius paskelbė metines natūrinio mokesčio laukiniais žvėrimis normas: 69 elniai, 81 šernas, 79 stirnos, 9 briedžiai, 220 kiškių, 700 jerubių, 940 kurapkų, 60 laukinių ančių. Medžiota ir prieš didikų rengiamas dideles puotas. Kadangi Ordino laikais prekyba sumedžiotais žvėrimis dėl prasto susisiekimo ėjosi sunkiai, buvo įprasta užsisakyti žvėrienos tam tikrame poste, už nustatytą mokestį miško tarnautojai atgabendavo medžioklės laimikių mėsos. Tačiau tai buvo gana brangu. Ilgainiui medžioklė Prūsijoje prarado savo svarbą. Imta medžioti daugiau savo malonumui, medžioklės taisykles pradėta griežtai reglamentuoti. Po Pirmojo pasaulinio karo medžioklė buvo populiari įvairiuose Rytprūsių regionuose. Medžioklė buvo ne tik turtingųjų privilegija. Medžiotojais tapdavo įvairių profesijų žmonės: girininkai, mokytojai, ūkininkai, gydytojai, pirkliai. Leidimus medžioti Klaipėdos apskrityje turėjo apie 500 gyventojų, tarp jų kelios moterys ir 60–70 girininkų, įpareigotų medžioti valstybiniuose miškuose. Įvairių Klaipėdos krašto parapijų medžioklės plotai, daugiausia laukai, buvo ilgesniam laikui išnuomoti. Jau iš 75 ha dydžio žemėvaldos sudarinėtas nuosavas medžioklės plotas. Išplėstinėse valstybinių miškų valdybose girininkijų tarybos už nedidelį mokestį nuomojosi medžioklės plotus iš vyriausybės. Tai numatė senosios Prūsijos įstatymai. Girininkai turėjo teisę laisvai šaudyti laukinius paukščius ir žvėris. Klaipėdos krašto didžiausias miškų kompleksas – Jūros girininkija – tvarkė 12 000 ha; Kuršių nerijos miškai užėmė 5000 ha; Pagėgių apskritis turėjo Dinkių mišką (3000 ha), Dresslerio mišką (1000 ha ir pelkynų). Šilutės apskrityje pelkės sudarė 30% viso ploto. Norkaičių ir Kliošių miškų urėdijos turėjo po 6000 ha miškų ir pelkių ploto. Nuosavo miško būta tik nedidelių plotų. Pelkėse (Aukštumalos ir kitose) buvo ypač daug įvairių medžiojamų žvėrių. Labai geri medžioklės plotai priklausė Pagėgių apskrities Habedanko (Šilgaliai) ir Dresslerio (Šereiklaukis) dvarams, Būbliškės žemėvaldai, Rademacherio pievų žemėvaldai Vingyje. Šilutės apskrityje buvo labai mažai privačių miško plotų. Klaipėdos apskrityje buvo du dideli nuosavi medžioklės plotai: Konrado-Althofo ir Gubbos-Götzhöfeno (dar Gedmino dvaras). Klaipėdos apskrities dvarininkas Gubba laikęs medžioklinių kurtų būrį, rengdavo medžiokles raitomis ir su šunimis. Mažesnieji dvarai Klaipėdos apyl. (Tauralaukyje, Glaudynuose, Purmaliuose) turėjo gerų medžioklės plotų. Paminėtini Gassner-Grigoleiten (Pagėgių aps.), Schmidt-Pangessen (Klaipėdos aps.) medžioklės plotai. Klaipėdos apskrities miškas, dovanotas Lapiniškių miškas (valdytas Augusto Klingerio), Priekulės dvaro miškas (prižiūrimas girininko Mačiulio) t. p. buvo nuosavi medžioklės plotai. Kiti medžioklės plotai sudaryti iš atskirų parapijų žemių. Šie skirtingo dydžio plotai pardavinėti medžioklės aukcione.

Klaipėdos krašto miškuose ir laukuose buvo gausu medžiojamos gyvūnijos. Daugiausia veisėsi smulkių laukinių žvėrių ir paukščių: kiškių, kurapkų, ančių. Elnių buvo visuose miškuose. Jie daugiausia veisėsi Šereiklaukyje, briedžiai – Kuršių nerijoje. Briedžiai kartais jaukinti ir naudoti jojimui – net medžioklėje varant kitus žvėris. Nendrynuose ir mariose buvo gausu laukinių ančių, ypač paprastųjų ir rudagalvių kryklių. Jūros girininkijoje aplink Viešvilę ir Smalininkus būdavo daug kurtinių ir tetervinų (kitur retų), kai kur ir šernų. Kartais pasitaikydavo vilkų, jie medžioti su varovais per žiemos šalčius, kai gausu sniego. Daugiausia medžioklės laimikių būdavo rudenį. Vos ne kasdien Klaipėdos krašto gyventojai buvo kviečiami į medžioklę. Daugiausia sumedžiota kiškių ir lapių.

Medžioklė Girdavos apskrityje buvo svarbi dėl apskrities žemės ir miškų ūkio struktūros. Čia vyravo vidutinė ir stambioji žemėvalda, t. y. nuosavi medžioklės plotai. Medžiojamų žvėrių ir paukščių įvairovė buvo didelė: nuo briedžių iki triušių, nuo fazanų iki dubeltų. Apskrityje 1944 buvo apie 50 didžiausių kanopinių (briedžių). Dėl jų daromos žalos lapuočių miškams ir dėl veisimosi teritorijos (vadinamosios Briedžių žemumos / vok. Elchniederung) plėtimosi briedžių medžioklės vyresnysis (vok. Elchjägermeister) leisdavo keletą jų sumedžioti. 1944 Girdavos apskrityje nušauta 2 subrendę briedžių patinai ir 6 patelės bei jaunikliai be ragų. Tauriųjų žvėrių pasitaikydavo (be valstybinių miškų valdybų plotų) tik miesto ir apskrities miške bei Naunynų ir Mühlingo miškuose. 1944 nušauta 12 elnių. Danielių buvo beveik visoje apskrityje, daugiausia (apie 80–90) Girdavos pilies girininkijoje. Kasmet ten sumedžiota apie 8–9 briedžius arba danielių su dideliais ragų vainikais ir tiek pat beragių. Gana daug danielių veisėsi ir Mažuosiuose Ginynuose: kasmet sumedžiota apie 50–60. Girdavos apskrityje medžiojamų žvėrių didelę dalį sudarė stirnos. Nors per atšiaurias žiemas 1939–1940 ir 1940–1941 žuvo labai daug laukinių žvėrių (ypač stirnų), 1944 jų vėl buvo 800–900. Apie 250 sumedžiota, beveik pusė jų – stirninai. Kadangi daugelis medžiotojų buvo pašaukti į kariuomenę, reguliarios mdžioklės ir trofėjų demonstravimas per Antrąjį pasaulinį karą vyko retai. Be stirnų, Girdavos apskrityje būta įvairių smulkiųjų žvėrių. Jų nebuvo daug, todėl tenkintasi keliais sumedžiotais kiškiais, lapėmis, fazanais arba slankomis (girių tilvikais). Ančių medžioklės rengtos prie mažųjų apskrities ežerų (Arklyčių ir kitų). Medžioklė su varovais būdavo didelis įvykis, lauktas ištisus metus. Žiemos medžioklės būdavo rengiamos tarp Kalėdų ir sausio 15 dienos (vok. Hasensylvester). Pavasarį mėgta slankų medžioklė. Panašiai medžiota ir kitose apskrityse. Žodis medžioklė (dar medžionė, prūs. medione) kildinamas iš medžias (miškas, prūsiškai median).

L: Karallus H. Wild, Wald und Jagd im Memelland. Rautenburg/Leer, 1974; Karallus H. Jagd und Jäger im Memelland. Memelland Kalender, 1968; Mager F. Der Wald in Altpreussen als Wirtschaftsraum. Bd. 1. Böhlau Verlag, Köln/Graz, 1960; Mager F. Wildbahn und Jagd Altpreußens. Neudamm, Berlin, 1941.

MLEA

Medžioklė Lietuvos žemumoje. sunkiai įžengiami, pelkėti pamario plotai buvo tinkamas laukinės gyvūnijos draustinis. Dar karaliaus Friedricho Wilhelmo II laikais pradėta briedžių (kaip Prūsijos simbolio) apsauga ir priežiūra. Intensyvios žemdirbystės plotuose briedžiai nepageidauti, tuo tarpu pamaryje jų išliko. Net pati Lietuvos žemuma (vok. Litauische Niederung) galop pavadinta Briedžių žemuma (vok. Elchniederung). Pakalnės ir Labguvos apskričių sandūroje, žemumos pietinėje dalyje, plytėjo Didžioji giria (su Druskių, Šnekių ir kitais miškais, Stumbragirių kaimu). Jos viduryje buvo Didžioji Samanų pelkė, garsėjusi bebrais ir vandens paukščiais. Žemumos šiaurinėje dalyje buvo raistinga Ventainės giria (jos šiaurinė dalis vadinta Briedžiulių kampu). Girininkų rūpestis ir medžioklės apribojimas XIX a. šią girią išgarsino kaip briedžių mišką. Prie Kuršių marių, Nemuno deltoje medžiota antys ir kiti vandens paukščiai.

Kęstutis Milkeraitis

Iliustracija: Prie nušauto briedžio Žalgiriuose antras – Aukštumalės pelkių užvaizdas Mikelis Buntinas, ketvirtas – Šilutės apskrities viršininkas Balčius, 1934 / Iš Vytauto Kaltenio rinkinio

Iliustracija: Po medžioklės Kuršių nerijoje, 1942 / Iš MLEA

Iliustracija: Medžioklės motyvas ant kavos servizo, XI a. / Iš Kęstučio Milkeraičio rinkinio

Iliustracija: Medžioklės laimikiai Lüneburgo muziejuje (Ostpreußisches Landesmuseum), 1998 / Iš Kęstučio Milkeraičio rinkinio

Iliustracija: Medžioklės kambarys, iliustracija knygoje „Jaunojo medžiotojo Wolfgango Birknerio knyga“, 1939 / Iš Kęstučio Milkeraičio rinkinio

Iliustracija: Medžioklės namai-rezidencija svarbiems svečiams Romintos girioje, iki 1944 / Iš Kęstučio Milkeraičio rinkinio