tauras

taũras (lot. bos primigenius), dykaragių šeimos žinduolis. Buvo paplitęs Rytų pusrutulio miškastepėse ir stepėse. 1,5–2 m aukščio, 800 kg svorio, ilga uodega, ragai truputį nukreipti į šalis ir priekį, vilna tanki ir švelni. Baltų kraštuose gyveno nuo VIII–VI tūkstantmečio prieš Kristų. Taurų kaulų randama I–V a. gyvenvietėse. Pasak Marienburgo pilies skolų knygos, 1399–1409 Prūsijoje taurai gyveno miškuose. XIV a. Prūsijoje, Štumo medžioklės ūkio knygoje užrašyta, kad per metus sumedžioti 32 taurai. 1409 Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, išreikšdamas draugiškumą, Kryžiuočių ordino magistrui dovanojo 4 jaunus taurus. 1517 Žygimantas Senasis taurą sumedžiojo diplomato S. Herberšteino garbei. Pastarasis rašė, kad taurams prižiūrėti skirti ištisi kaimai, jie laikomi beveik kaip naminiai gyvuliai ir jų medžioti negalima. Manoma, išplitus gyvulininkystei, kertant miškus, taurai nyko dėl natūralių ganyklų stokos, pradėjo sirgti naminių gyvulių ligomis, gyvendami izoliuotai nuo kitų kaimenių išsigimė. Paskutinė tauro patelė nušauta Lenkijoje 1627.

L: Isokas G. Jie gyveno Lietuvoje. V., 1998; Isoka G. Lietuvos girių ir medžioklės istorija. V., 2006.

Iliustracija: Tauras