lietuvių kalbos mokymas

lietùvių kalbõs mókymas. Viduramžiais mokslas ir kultūra buvo pasiekiami per lotynų kalbą. Tautinės kalbos tada atlikdavo tik pagalbinę funkciją, daugiausia kaip priemonė mokantis lotynų kalbos, taip pat parapinėse mokyklose vaikus mokant katekizmo, dorovės pagrindų, skaityti maldaknygę ar kitas religinio turinio knygas, rečiau – mokant rašyti (tačiau Didžiojoje Lietuvoje daugiausia lenkiškai, Mažojoje Lietuvoje kartais – vokiškai), šiek tiek skaičiavimo. Gimtosios kalbos, išskyrus raštą, nebuvo mokoma. Lietuvių kalba (net kaip mokymo priemonė) vartota ribotai, daugiausia kaimuose, o Didžiosios Lietuvos miestuose ir dvaruose paprastai bendrauta lenkų, Mažojoje Lietuvoje – vokiečių kalba. Aukštesnės pakopos mokyklose būdavo visai apsieinama be lietuvių kalbos, gal tik būsimiems kunigams mokantis lotynų kalbos ar lietuviškų pamokslų sakymo meno. Mokyklų, įskaitant ir parapines, Didžiojoje Lietuvoje buvo nedaug, o Mažojoje Lietuvoje jų tinklas buvo tankesnis ir jose lietuvių kalbai tekdavo didesnis vaidmuo. Lotynų kalbos išstūmimas iš religinio gyvenimo ir Dievo žodžio skelbimas tikinčiųjų kalba buvo vienas svarbiųjų protestantizmo postulatų. Prūsijos pasaulietiniu kunigaikščiu tapęs paskutinis Ordino magistras Albrechtas Mažosios Lietuvos bažnyčiose įvedė lietuviškas pamaldas. Net vokiečiai kunigai būdavo verčiami mokytis lietuvių kalbos. Tam reikalui Karaliaučiaus ir Hallės universitetuose buvo sukurtos specialios mokymo įstaigos Lietuvių kalbos seminarai. Juose būsimieji kunigai vokiečiai tiek pramokdavo lietuvių kalbos, kad galėtų dirbti lietuviškose parapijose. Prie parapijų veikusiose mokyklose ilgą laiką pagrindiniai vadovėliai buvo katekizmas, Biblija, giesmynai. Nuo 1708 imta leisti ir elementorius. Karaliaučiaus universiteto bibliotekoje iki Antrojo pasaulinio karo buvo laikomas (dabar dingęs) 1708 lietuviškas elementorius Skaitytinės. Vėlesnių elementorių iki mūsų laikų išliko irgi nedaug, nes juos mokiniai paprastai greit „suskaitydavo“. Apskritai Mažojoje Lietuvoje žmonių raštingumas, palyginti su to meto padėtimi Didžiojoje Lietuvoje, buvo labai didelis. Nuo 1811 Aukštųjų Kumečių dvaras prie Pisos upės tarp Gumbinės ir Įsruties karalienės Luizės dėka buvo paverstas specialia mokymo įstaiga, rengusia mokytojus lietuviškoms mokykloms (nuo tol tą vietovę imta vadinti Karaliene). Ši mokymo įstaiga veikė iki XX a. pradžios ir daug prisidėjo prie krašto lietuvių švietimo. Tačiau suintensyvėjus germanizacijai nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio valdžia uždraudė mokyti lietuviškai, išskyrus retus atvejus. Iš žymesnių paskutinių lietuvių kalbos mokytojų minėtini Friedrichas Beckeris ir Carlas Rudolphas Jacoby.

Zigmas Zinkevičius