Lietuvių kalbos seminaras

Lietùvių kalbõs seminãras, Karališkasis Karaliaučiaus Lietuvių kalbos seminaras, Karaliaučiaus universiteto padalinys, veikęs 1718–1944 Teologijos, vėliau Filosofijos fakultetuose. Darė didelį poveikį lietuvių raštijos plėtrai Mažojoje Lietuvoje iki XX a. vidurio. Lietuvių kalba dėstyta kaip praktinė disciplina, vėliau tapo mokslinių studijų objektu. 1718 Lietuvių kalbos seminaras įsteigtas Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo I potvarkiu kaip speciali seminarija kunigams rengti. 1723 priimtas Lietuvių kalbos seminaras pirmasis statutas. Prižiūrėtojais (inspektoriais) skirti teologijos profesoriai (XVIII a. jais buvo vokiečiai). Nemokėdami lietuvių kalbos (išskyrus galbūt Johanną Jakobą Kvantą ir Danielių Heinrichą Arnoldtą) jie negalėjo tinkamai organizuoti mokymo proceso. Mokė aukštųjų kursų studentai (senjorai), jie sudarydavo planus, pritaikydavo medžiagą. Lietuvių kalbos seminaro klausytojai buvo daugiausia vietiniai vokiečiai (buvo ir lietuvių): kunigai, mokytojai, ūkininkų, valstiečių, tarnautojų sūnūs, ketinantys dirbti Mažojoje Lietuvoje. Studijos trukdavo 3 metus. Mokymo kursas – apie 300 valandų. Pratybos vykdavo žodžiu ir raštu 2 kartus per savaitę, iš pradžių inspektoriaus namuose, vėliau specialioje universiteto auditorijoje. Pradedantieji mokėsi lietuviškai skaityti, versti bei gramatikos pagrindų; pažengusieji rašydavo lietuvių kalbos pamokslus, atlikdavo katekizacijos pratybas, gilino gramatikos žinias. Klausytojai gaudavo specialią karališkąją stipendiją, nemokamą maitinimą, bendrabutį. XIX a. pradėtos siųsti Lietuvių kalbos seminaro ataskaitos į Berlyną. 1810–1840 vadovaujant ir dėstant Martynui Liudvikui Rėzai Lietuvių kalbos seminaras virto akademiniu lietuvių kalbos studijų centru. M. L. Rėza atgaivino sunykusį Lietuvių kalbos seminarą, apgynė jo savarankiškumą, užmezgė ryšius su Didžiosios Lietuvos mokslininkais (J. Pliateriu, S. Stanevičiumi). Lietuvių kalbos seminarą ėmė lankyti studentai iš Didžiosios Lietuvos. Rusų kalbininkai Piotras Preisas, Filippas Fortunatovas mokėsi lietuvių kalbos pas M. L. Rėzą. XVIII–XIX a. lietuvių kalbos studijoms naudotos 35 knygos. Rėza papildė Lietuvių kalbos seminaro biblioteką pasaulietinėmis knygomis, pradėjo Kristijono Donelaičio kūrybos skaitymus, skatino klausytojus rinkti tautosaką. Kurį laiką dėstė specialiai samdomas lietuvių kalbos mokytojas, veikė parengiamasis skyrius. 1841–1883 Lietuvių kalbos seminaras vadovaujant Frydrichui Kuršaičiui klausytojai skatinti rengti lietuvių kalbos mokslinius tyrinėjimus, originalius pamokslus, įvestas šnekamosios lietuvių kalbos ir lietuviškų dainų kursas, papildyta gramatikos programa. Kuršaitis rūpinosi lietuviškų vadovėlių leidyba, kandidatų į Lietuvių kalbos seminarą parengimu. Seminarą ėmė lankyti būsimasis danų baltistas K. V. Smithas, poetas E. J. Daukša iš Didžiosios Lietuvos. Kuršaitis palaikė mokslinius ryšius su A. Baranausku, M. Valančiumi, S. Daukantu, susirašinėjo su J. Gyliu ir J. Kairiūkščiu, rengė mokslines ekspedicijas į Didžiąją Lietuvą. Lietuvių kalbos seminaras išugdė daugelį Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos veikėjų (vieni čia gavo lietuvių kalbos pagrindus, kiti tobulino vaikystėje išmoktą kalbą ar patys ją dėstė). Lietuvių kalbos seminarą XVIII–XIX a. lankė apie 1400–1500 klausytojų. Nustatyta per 500 Lietuvių kalbos seminarą lankiusių seminaristų pavardžių, tarp jų 56 lietuviškų religinių knygų autoriai, vertėjai, redaktoriai, lietuviškų įsakų vertėjai, lietuviškos periodikos leidėjai, kūrę lietuvių filologijos veikalus vokiečių kalba, steigę kultūros draugijas. Lietuvių kalbos seminaro dalyviai ir vadovai parengė ar pataisė daugiau kaip 100 lietuviškų ar lituanistinių leidinių. Kai kurios knygos išleistos seminaro reikmėms (pvz., Pilypo Frydricho Ruigio, F. Kuršaičio darbai). Seminaro absolventai ir vadovai parengė visus lietuviškus Biblijos leidimus XVIII–XIX a., visus oficialius Rytprūsių lietuviškus giesmynus, katekizmus, agendas, pamokslų knygas, išvertė daugiausia religinės didaktinės literatūros, parengė reikšmingų kalbotyros veikalų, lietuvių kalbos vadovėlių kitataučiams, kūrė originalius lietuviškus kūrinius. 1727–1765 panašus seminaras veikė Hallės universitete (Brandenburge). Seminaruose mokėsi beveik vien vokiečiai. Būsimieji kunigai mokyti lietuvių kalbos, kad galėtų dirbti lietuviškose parapijose. Minėtuose seminaruose rengti ne tik dvasininkai, bet ir mokytojai. Baigusieji buvo skiriami mokytojais, vėliau kunigais. Lietuvių kalbos seminaras suformavo Mažosios Lietuvos inteligentijos branduolį. Seminaro absolventų pradėtas kultūrinis sąjūdis turėjo įtakos krašto dvasinio gyvenimo raidai, įtraukė plačius gyventojų sluoksnius į raštijos darbą, ugdė tautinį sąmoningumą.

Dar skaitykite: Karaliaučiaus universiteto lietuviškasis seminaras, Hallės lietuvių kalbos seminaras.

Liucija Citavičiūtė

Zigmas Zinkevičius

Iliustracija: Karaliaučiaus universitetas, kuriame veikė Lietuvių kalbos seminaras (vaizdas iš kiemo pusės), apie 1860 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996