kolonizacija ir Lietuvos valstybė iki XIII a

kolonizãcija ir Lietuvõs valstýbė ik XIII a. Šimtmečius trukęs vokiečių veržimasis į Rytus grėsė Baltijos šalių vokiečių kolonizacija. Per šio veržimosi I etapą (X–XII a.) Vakarų slavai prijungti prie galingosios Šventosios Romos imperijos. II etapas – vokiečių atėjimas į Baltijos šalis XII a. pabaigoje–XIII a. pradžioje. Iš pradžių užkariauti šį regioną siekė imperatoriaus valdžia, vėliau – Bažnyčios hierarchai ir kariniai ordinai, gynę savo ir miestų patriciato interesus. Per II etapą vokiečiai kūrė savo kolonijas. Į Baltijos šalis, kur dar tik kūrėsi feodalizmas, brovėsi brandaus feodalizmo santykiai. Tačiau kolonizaciją sunkino dideli atstumai tarp baltų žemių ir Vakarų šalių. Bažnytinės organizacijos rengdavo trumpus kryžiaus žygius, tačiau nepajėgdavo ilgiau išsilaikyti daugelyje plotų. Todėl vokiečių feodalinės kolonijos sėkmingai prisijungdavo kaimynines gentis, bet negalėjo trukdyti susidaryti Lietuvos valstybei. Susitarti Lietuvai su agresoriais buvo neįmanoma. Tai atbaidė Lietuvą krikštytis. Iš visų baltų pirmiausia tarp lietuvių susiklostė feodaliniai santykiai. Naudodamosi kaimyninių šalių feodaliniu susiskaldymu, lietuvių kariaunos jas užgrobdavo. Tai paspartino lietuviškų žemių konfederacijos atsiradimą ir raidą, tačiau netrukdė įsikurti vokiečių feodalinėms kolonijoms, sutrikdžiusioms natūralią Baltijos kraštų raidą. Lietuviškų žemių konfederacija buvo paskutinė gentinė valdymo forma prieš atsirandant valstybei, bet ji susikūrė vėliau nei vokiečių valstybė. Latviai ir daugelis kuršių jau buvo vokiečių nukariauti, o lietuviai pradėjo vienyti skalvius, nadruvius, sėlius, dalį jotvingių, palaikė ryšius su prūsais. Kryžiuočių susidūrimas su Lietuva, skirtingai nei lietuvių konfliktai su kitais baltais, buvo ne tik Lietuvos gynimas, bet ir kova dėl baltų žemių. Lietuvos monarchija gyvavimo pradžioje buvo labai nevienalytė. Žiemgala ir Kuršas nebuvo prijungti, o žemaičiai tik padėdavo. Vokiečiai t. p. nebuvo vienalyčiai; Livonijos ordinas ir prijungus jį prie kryžiuočių (1237) tebebuvo savarankiškas. Mindaugo karūnavimas buvo lietuvių valstybės susikūrimas ir jos pripažinimas de facto visam tolesniam laikui. Tačiau tai reiškė ir baltiškosios politikos atsisakymą. Kryžiuočių agresija tebegrėsė. Kovodama su krikščionimis kryžiuočiais Lietuva rizikavo netekti tarptautinio pripažinimo. Po Durbės mūšio (1260) Lietuva vėl vykdė baltiškąją politiką, tačiau kovų dėl sosto sūkuryje negalėjo jos įgyvendinti. Lietuva išlaikė Pietų Sėlą ir Šiaurės Sūduvą, apgynė Pietų Žiemgalą, čia atsikėlė dalis skalvių, naduruvių, prūsų pabėgėlių. Nors kryžiuočių kolonijos trukdė Lietuvai užimti visas baltiškas žemes, Lietuva apsigynė pati ir neleido vokiečiams užkariauti Baltijos šalių. Kryžiuočiai nebegalėjo dominuoti Baltijos jūros rytinėje pusėje. Vokiečių kolonijų ir Lietuvos konfliktas buvo sprendžiamas ne tik etninėje, bet ir krašto raidos plotmėje. Tai buvo 2 skirtingos raidos regionų susidūrimas. Lietuvos karalystės įkūrimas buvo iš dalies sėkmingas bandymas sujungti visas baltų žemes (ir prūsus) į vieną valstybę. Tačiau Lietuvos politinė struktūra tam žingsniui dar nebuvo pakankamai subrendusi.

L: Gudavičius E. Lietuvos valstybės susidarymo reikšmė Vokietijos „veržimesi į Rytus“ // Lituanistica, 1990, nr. 3.