architektai

architèktai, išsimokslinę architektūros specialistai, rengiantys pastatų ir kitus projektus. Architektai vadovavosi civilizuotame pasaulyje per šimtmečius sukauptomis žiniomis apie architektūrą, visuomenės ir užsakovų poreikiais, to meto madomis, meno stiliais ir panašiai. Architektų moralė, gabumai, išsilavinimas, laikmečio ir visuomenės pobūdis ir kita lėmė jų darbo rezultatus: nuo standartinių pralavinto amatininko statinių iki architektūrinės savivalės arba kūrybinio polėkio produktų. Apie senovės Prūsos a. duomenų neišliko. Tada turėjo būti patyrusių meistrų – architektų, vadovavusių prūsų tvirtovių ir kitų pastatų statybai. Įsibrovęs Kryžiuočių ordinas atsigabeno savo architektus – fortifikacinių įrenginių, mūrinių pastatų statybos specialistus, atnešusius Vakarų Europos patirtį (tuomet architektus - statybos meistrus į Lietuvą iš Vokietijos bei kitur kviesdavosi ir Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas bei kiti). Vėlesniais amžiais Prūsijos statybose dirbo vietos architektai ir atvykėliai (dažniau iš Vokietijos, Šiaurės Vakarų Europos kraštų). To meto Didžiojoje Lietuvoje dirbo architektai iš Italijos, Lenkijos ir kitur. Kai kurie atvykę architektai dirbo Mažojoje Lietuvoje ir Didžiojoje Lietuvoje, palikdami panašių pastatų. Architektai ir meistrai iš Prūsijos stambesnėms ir sudėtingesnėms statyboms neretai buvo kviečiami į Žemaitiją. Nėra žinių apie lietuvių kilmės architektus Prūsijoje. Tenykščiai profesionalūs architektai plėtojo germaniškosios architektūros tradicijas, įvairiatautėje Prūsijoje jas papildydami ir kitų kraštų motyvais. Baltų etnokultūrinės architektūros tradicijas palaikė savamoksliai meistrai, Mažojoje Lietuvoje statę kaimų trobesius (kaimo architektūra). Lietuvininkų liaudies meno ir architektūros tradicijas profesonalūs Prūsijos architektai pastebėjo XIX a. pabaigoje plintant romantiškojo istorizmo architektūros, tautinės architektūros ir panašioms idėjoms. Krašto senųjų tradicijų atgarsiai dažni XX a. pradžios Rytprūsių architektų kūryboje. Ryškiausias pavyzdys - architekto iš Klaipėdos H. T. Reismanno 1929 suprojektuotas T. Manno vasarnamis Nidoje. Plintant naujoms architektūros idėjoms, praėjus vietos tradicijų atkartojimo madai, juolab įsigalėjus aršiai germanizacijai ir nacizmo ideologijai, Rytprūsių architektai Mažosios Lietuvos motyvų nebenaudojo. Kraštui būdingus pastatus Lietuvos atgautame Klaipėdos krašte ėmėsi projektuoti vietos architektai. Būdingas pavyzdys Kristijono Donelaičio gimnazija Pagėgiuose (1929-1930 pastatyta pagal dailininko Adomo Brako ir architekto K. Maksvitaičio projektą). Sovietmečio architektai tapo Mažosios Lietuvos etnocido vykdytojais. Dažnai būtent jų iniciatyva buvo naikinami senieji pastatai bei istorinės gyvenviečių dalys. Sovietiniai architektai taip ištuštintose vietose statė okupacinio režimo simbolius ar naujai santvarkai reikalingus statinius (pvz., restoranas nugriautos Klaipėdos lietuvininkų bažnyčios vietoje; architektas P. Lapė). Administracines pareigas užimantys architektai (miestų ir rajonų vyriausieji architektai bei kiti) vadovavo Mažosios Lietuvos architektūros paveldo naikinimui Klaipėdoje, Neringoje, Šilutėje ir visame krašte. Ypač brutaliai elgėsi Karaliaučiaus krašto architektai (pretenzingo Sovietų rūmų dangoraižio statyba nugriautos Karaliaučiaus pilies vietoje ir kita). Jaunesnė sovietmečio architektų karta bandydavo panaudoti Mažosios Lietuvos architektūros motyvus kaip egzotišką dalyką – ypač Neringos kurortuose (įdomūs architekto V. Guogio suprojektuoti poilsio namai Pervalkoje ir „Ešerinė“ Nidoje). Tačiau paviršutiniškas požiūris į krašto tradicijas iškreipė daugelio architektų kūrybą – projektuoti primityvūs pamėgdžiojimai ir pan., darkantys istorines vietoves dauguma pastatų Neringoje ir kitur. Sovietmečiu sustiprintas priešiškumas Mažosios Lietuvos tradicijoms ir po 1990 lemia architektų kūrybą. Toliau rengiami Neringos, Klaipėdos, Šilutės, Priekulės ir viso krašto savitumą neigiantys ir naikinantys architektų projektai. Būdingas pavyzdys: projektuoti pretenzingi rūmai – Lietuvos Prezidento vasaros rezidencija ant Urbo kalno Nidoje (architektai R. Krištapavičius ir A. Zaviša).

Martynas Purvinas

Marija Purvinienė