Antrasis pasaulinis karas

Antràsis pasáulinis kãras (1939–1945) kilo tarp 2 pasaulinių blokų: Ašies valstybių (Vokietija, Italija, Japonija ir kitos) ir Sąjungininkų (Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija, SSRS, Kinija ir kiti). Dar 1939 III 22–23 nacistinė Vokietija užėmė Klaipėdos kraštą, o pagal Vokietijos–SSRS nepuolimo ir bendradarbiavimo sutartį (Molotovo–Ribbentropo paktą) Lietuva priskirta Vokietijai, vėliau SSRS. Karas prasidėjo 1939 IX 1 Vokietijai užpuolus Lenkiją. 1939 IX 3 Lenkijos sąjungininkės Didžioji Britanija ir Prancūzija paskelbė Vokietijai karą. Vokietijos sąjungininkė SSRS 1939 IX 17 puolė Lenkijos rytines teritorijas. 1941 VI 22 Vokietija nutraukė nepuolimo sutartį ir pagal Barbarosos planą su 3 mln. karių (150 divizijų, kurių dalis buvo sutelkta Rytprūsiuose) užpuolė SSRS. Į sovietų okupuotą Didžiąją Lietuvą iš Klaipėdos krašto Liepojos–Rygos kryptimi veržėsi XVIII Vokietijos armija, iš Gumbinės–Pilkalnio ruožo pozicijų Kauno–Daugpilio kryptimi – XVI armija ir IV tankų grupė. Puolimą palaikė IX armija, iš Geldapės–Suvalkų pajudėjusi Vilniaus kryptimi. Jau birželio 22 d. sovietų lėktuvai bombardavo Tilžę, vėliau Karaliaučių (šį miestą iki 1945 IV 8 sąjungininkų aviacija bombardavo 11 kartų). Birželio 23 d. bombarduota Gumbinė. Vokietijos–SSRS kovų frontui tolstant į Rytus, sovietų aviacijos antskrydžiai retėjo (1942 V 27 dar bombarduota Įsrutis, liepos mėn. – Klaipėda; 1943 IV 20 – Tilžė). Tie antskrydžiai didelės žalos nepadarė. Karo veiksmams persikėlus į SSRS gilumą, Mažosios Lietuvos žemės ūkis ir pramonė dirbo Rytų frontui, o žmonės iki fronto grįžimo į Rytprūsius (1944 rudenį) gyveno ramiai. Karui užsitęsus, senkant Vokietijos ištekliams buvusiame turtingame žemės ūkio krašte maistas normuotas, savaitei pagal maisto korteles 1 žmogui skirta: 2400 g duonos, 125 g margarino, 100 g marmelado, 500 g mėsos, 250 g cukraus, 80 g sviesto, 100 g užkandos, 62,5 g sūrio. Okupuotose SSRS teritorijose 1941 viduryje naciai pradėjo visuotinį žydų žudymą; jie masiškai vežti į Rytprūsiuose ir kitur įsteigtas koncentracijos stovyklas. 1944 pradžioje frontui artėjant prie Mažosios Lietuvos, vėl prasidėjo sovietinės aviacijos antskrydžiai (balandžio 12 bombarduota Įsrutis, liepos 24–27 – Tilžė, liepos 29 – Klaipėda, rugpjūčio 20–21 – Gumbinė, rugpjūčio 23 – Tilžė, rugpjūčio 25 – Gumbinė, rugpjūčio 27 ir 31 – Tilžė, spalio 6 – Klaipėda, spalio 16 – Gumbinė). Didžioji Britanija ir JAV nusprendė Vokietiją susilpninti bombardavimais iš oro. 1944 VII 28 ir rugpjūčio 5 anglų lėktuvai bombardavo Įsrutį, spalio 15 – Tilžę. Ypač smarkiai bombarduotas Karaliaučius. 1944 VIII 26–27 naktinis britų aviacijos didysis antpuolis sugriovė Karaliaučiaus šiaurinę dalį, rugpjūčio 29–30 dar vienas – miesto didžiąją dalį. Sąjungininkų aviacija griovė ne tik fabrikus ir karinius objektus, bet ir miestų gyvenamuosius rajonus: siekta demoralizuoti Hitlerio darbininkus. Iš viso numesta daugiau kaip 40 000 bombų, sugriauta daug istorinių paminklų, žuvo apie 15 000 žmonių, apie 150 000 gyventojų liko be namų. 1944 vasarą sovietų kariuomenei užėmus Didžiąją Lietuvą, 1944 spalio pradžioje jai pralaužus frontą ties Šiauliais ir Raseiniais pulta pajūrio link. Per Mažąją Lietuvą traukėsi daug pabėgėlių iš Didžiosios Lietuvos, įsakyta pasitraukti vietos gyventojams (dar evakuacija). I Pabaltijo fronto (vadas generolas Ivanas Bagramianas) 43 armija (jos sudėtyje buvo 16 lietuviškoji divizija) 1944 X 5 puolė Klaipėdos kraštą. 159 Polocko tankų brigada (vadas pulkininkas K. Petrovskis) spalio 9 kirto Šilutės–Tilžės plentą, kuriuo į Tilžę traukėsi vietos gyventojai (buvo daug civilių aukų), bet krašto iškart užimti nepavyko. Sovietų kariuomenė spalio viduryje įsitvirtino ruože Stoniškiai–Šilutė–Priekulė, užėmė Rusnę ir Kaukėnus, bet ilgam įstrigo įtvirtintose Klaipėdos apylinkėse (čia gintas strategiškai svarbus jūros uostas ir likęs sausumos kelias per Kuršių neriją į Sembą bei Karaliaučių). Ilgai gintos ir Tilžės apylinkės – Nemuno dešinysis krantas nuo Pagėgių ir Piktupėnų iki Smalininkų. Vokietijos kariuomenė Rytprūsiuose buvo suskirstyta į 3 grupuotes: III šarvuočių armija šiaurėje, IV armija viduryje ir II – pietuose. Sovietinės kariuomenės puolimas vyko 3 kryptimis: šiaurėje I Pabaltijo frontas, III Baltarusijos frontas viduryje ir II Baltarusijos frontas pietuose. Naciai gynėsi su 580 000 karių (ir mobilizuotų vietos gyventojų), 8200 artilerijos pabūklų, 700 tankų ir 775 lėktuvais. Gynybai buvo įrengtos 3 įtvirtinimų juostos: I – Rūdminų–Katniavos, II – Ragainės–Lenkviečių–Brakupėnų–Katniavos linijoje, III – nuo Labguvos, Deimės kairiuoju krantu pro Tepliavą, palei Alną ir Mozūrų kanalą į pietus. SSRS sutelkė 1 670 000 karių, 25 426 pabūklus ir minosvaidžius, 3859 tankus ir savaeigius, 3097 lėktuvus. 1944 X 16 SSRS kariuomenės III Baltarusijos frontas puolė Mažąją Lietuvą iš rytų; ruožu tarp Kybartų ir Vištyčio, Gumbinės ir Darkiemio veržėsi XXVI ir XXXI armijos, XI gvardijos armija. Puolimo metu pasiektos Nemerkiemio apylinkės (dar Nemerkiemio žudynės), piečiau – Geldapė. Susilpnėjusį sovietų puolimą sustabdė Vokietijos dalinių kontrsmūgiai, nubloškę atgal puolusius. Spalio pabaigoje frontas nusistovėjo ties linija Geldapė–Valtarkiemis–Kiduliai (prie Stalupėnų). Kovos ilgam įstrigo ties Pilkalniu ir Tilže, Nemuno žemupys apie 3 mėnesius liko skiriamąja riba tarp sovietų kariuomenės dešiniajame krante ir vokiškosios – kairiajame krante. Tik 1945 I 13 pradėtas SSRS kariuomenės didelis puolimas į Rytprūsius, kaip dalis pagrindinio puolimo Berlyno ir Oderio upės link. Pagrindinės pajėgos puolė iš Užnemunės–Suvalkijos vakarų link. Rytprūsių operaciją iš Pilkalnio–Geldapės–Augustavo pozicijos pradėjo III Baltarusijos frontas. Iš šiaurės jį rėmė I Pabaltijo fronto daliniai ir Baltijos laivynas. III Baltarusijos fronto 39 armija veržėsi Tilžės kryptimi. Jai talkino I Pabaltijo fronto 43 armija. 5 ir 11 armijos vykdė Įsruties operaciją, į ją sausio 15 įsijungė I oro armija, veikusi Gumbinės kryptimi. Sausio 16 užimtas Pilkalnis, sausio 18 – Kraupiškas ir Žiliai. Sausio 18 Raudonoji armija visu frontu pralaužė vokiečių II gynybinę liniją, 43 armija sausio 20 užėmė Tilžę, sausio 23 – Labguvą. Sausio 22 užimta Įsrutis ir Vėluva. Klaipėda vis dar liko apsupta, Kuršių nerija iš jos traukėsi pabėgėliai bei atsitraukianti vokiečių kariuomenė. Sausio 23 Raudonoji armija pasiekė Elbingą ir nutraukė susisiekimą iš Rytprūsių geležinkeliu ir keliais su Vokietija, liko atkirsta daugiau kaip milijonas civilių gyventojų. Susiklostė Šventapilės katilas – sovietinės kariuomenės apsiaustas plotas. 1945 I 24 prarasta Alna, Labguva, Tepliava. Sausio 26 užimtos teritorijos piečiau Tolminkiemio. 1945 I 27 prasidėjo masinis gyventojų bėgimas iš Karaliaučiaus, per 400 000 civilių pabėgėlių traukėsi kartu su vokiečių kariuomene, daugiau kaip 40 000 išplaukė per Baltijos jūrą laivais. Visiems berniukams nuo 16 metų ir vyrams įsakyta ginti miestą. Po įnirtingų kovų apsuptas Karaliaučius, 1945 I 28 užimta ištuštėjusi Klaipėda (dalyvavo ir 16 lietuviškoji divizija), vasario 4 – Kuršių nerija. Vokietijos kariuomenės pusėje Klaipėdą gynė lietuvių Tėvynės apsaugos rinktinė, suformuota 1944. Neatlaikiusi sovietų armijos spaudimo, ji per Kuršių neriją, Rusnę pasitraukė į pietinius Rytprūsius. Sovietiniai kariškiai visus Klaipėdos krašto ir Rytprūsių gyventojus laikė vokiečiais ir fašistais, su jais elgėsi itin žiauriai, masiškai plėšikavo, žudė. Dar 1944 X 9 civiliai gyventojai žudyti Šilutėje, spalio 16 – Geldapėje, Nemerkiemyje, 1945 pradžioje – ant Kuršių marių ledo ir kitur (dar genocidas). 1945 II 19 Karaliaučiaus gynėjams pavyko atsikovoti Aismarių šiaurinę pakrantę, geležinkelį ir plentą į Piliavą bei pamario uostus, kuriuo galėjo trauktis pabėgėliai. Kovo 13 apsupta Šventapilė; 1,5 mėnesio užtruko grupuotės likvidavimas. Operacijoje prieš IV vokiečių armiją dalyvavo kelios sovietinės armijos (2, 3, 5, 11, 28, 31 ir 48). Kovo 25 užimta Šventapilė. Balandžio 5 prasidėjo Karaliaučiaus puolimas po beveik 3 mėnesių apsupties; jį vykdė 11, 39, 43 ir 50 sovietų armijos, kartu su 100 apsaugos divizijų ir 2 šarvuočių korpusais, palaikomais oro pajėgų. Miestą gynė 5 pėstininkų divizijos (61, 69, 367, 548 ir 561), keli atskiri pulkai, tvirtovės daliniai (iš viso apie 130 000 kovotojų, tarp jų buvo ir lietuvininkų), apie 4000 pabūklų ir minosvaidžių, 100 tankų. Karaliaučiuje buvo įrengti 3 gynybinių įtvirtinimų ruožai: I ėjo 6–7 km atstumu nuo miesto centro, prieštankiniais grioviais ir tranšėjomis sujungus 10 senųjų fortų. II ruožas ėjo miesto riba, jungdamas įtvirtintus pastatus, barikadas, gelžbetoninius ugnies taškus. III ruožas juosė centrinę miesto dalį. A. Hitleris įsakė Karaliaučiaus tvirtovės – vartų į Berlyną – nieku gyvu neatiduoti. Miestą šturmavo 137 000 sovietų karių, apie 540 tankų, artilerija, aviacija. Numesta 1600 tonų bombų. 1945 IV 12 paskelbta Karaliaučiaus kapituliacija. III Baltarusijos fronto kariuomenė balandžio 13 puolė vokiečių Sembos grupuotę: balandžio 15 užimti Palvininkai, balandžio 17 – Žuvininkai, balandžio 25 – Piliavos tvirtovė. Per Karaliaučiaus operaciją vokiečiai prarado per 40 000 karių, į nelaisvę paimta apie 92 000 (iš jų 1800 karininkų ir generolų). Sovietų pajėgos neteko apie 140 000 karių. Kovos Rytprūsiuose užtruko daugiau kaip 6 mėnesius – SSRS kariuomenei nužygiavus prie Berlyno, čia dar vyko mūšiai; todėl nukentėjo daug gyventojų, įvairių gyvenviečių, vertybių ir turto. 1946–1949 Rytprūsių miestai sovietų pervardinti: pvz., Gumbinė – Gusevu (1945 I 18 žuvusio kapitono S. Gusevo garbei), Stalupėnai – Nesterovu (1944 X 20 prie Kašubų žuvusio pulkininko S. Nesterovo garbei) (dar etnocidas). Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu Rytprūsiuose nužudyta, mirė badu ir kitaip žuvo apie 614 000 žmonių. Sunaikinta 735 gyvenvietės ir kaimai (apie 15% visų buvusių, po karo sunaikinta dar 836). Daugiausia nukentėjo Klaipėda, Tilžė, Pilkalnis, ypač Karaliaučius, pagrindinių mūšių vietose buvusios gyvenvietės ir kita. Karo veiksmai mažai palietė Nemuno deltą, pamarį; išliko beveik nepaliestų gyvenviečių ir sodybų, kurias ėmė niokoti įsiveržę sovietų kariai ir jų talkininkai. 1944 rudenį pradėtas Mažosios Lietuvos gyventojų ir turto naikinimas tęsėsi pokariu – sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Karo metais ir pokariu daug Didžiosios Lietuvos gyventojų atsidūrė Rytprūsiuose: vieni buvo atvežti darbams, kiti – traukėsi patys, siekdami išvengti sovietinio teroro. SSRS užėmus Karaliaučiaus kraštą, Sovietų Rusija tapo tiesiogine Didžiosios Lietuvos kaimyne. 1944–1953 nemažai didlietuvių persikėlė į Karaliaučiaus kraštą. Klaipėdoje ir jos krašte apgyvendinta daug rusakalbių. Dar Potsdamo sutartis, pokaris, pasitraukimas, pasauliniai karai.

L: Lasch O. So fiel Königsberg. 3 Aufl. Miesbach, 1961; Lass E. G. Die Flucht. Leer, 1965; Gause F. Geschichte des Preußenlandes, Leer, 1966; Gusovius P. Der Landkreis Samland. Würzburg, 1966; Gause F. Geschichte des Preußenlandes. Leer, 1966; Kopelew L. Aufbewahren für alle Zeit! Hamburg, 1976; Dieckert, Grossmann. Der Kampf um Ostpreussen. Stuttgart, 1976; Matern N. Ostpreußen als die Bomben fielen. Düsseldorf, 1986; Schnewitz V. Der letzte Akt der Untergang unseres Heimatkreises Ebenrode-Stallupönen. Westerwyhe, 1987; Taylor A. J. P. Nuo Sarajevo iki Potsdamo. Europa 1914–1945. V. 1994; Truska L. Lietuva 1938–1953 metais. K., 1995; Unsere Heimat – Ostpeußen und Kreis Ebenrode (Stallupönen). Leer, 1995; VLE; Brasseyʼs Encyclopedia of Military History and Bioraphy. Washington, London, 2000.

Martynas Purvinas

Vytautas Šilas