siena

sena, teritorijos riba. Melno taikos sutartimi 1422 nustatyta siena tarp Kryžiuočių ordino valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos su nedideliais pakitimais išliko iki 1919. Rusijos imperija ir Prūsijos karalystė 1796 IX 2–13 pasirašė naują sienos demarkacijos planą, pagal kurį siena ėjo upėmis: Bugu, Narevu, Kamenka, Lososna ir Nemunu; dešinieji krantai priklausė Rusijos imperijai, kairieji – Prūsijai (dar skaitykite Rytprūsiai Naujieji). Pasienio ruože vietos žmonėms leista laisvai plaukyti Nemunu, apsistoti savo pusėje (priešingoje – tik nelaimei ištikus), žvejyba leista tik iki pusės upės. Kiekvienai valstybei leista steigti savas muitines, keltuvus. Malūnai ir jų užtvankos, valstybės sienomis tapusiose upėse pasiliko vienai valstybei. Siena iš Žemaitijos pusės ėjo senąja (1422) Prūsijos–Didžiosios Lietuvos siena. Prūsijos gyventojai neretai koregavo oficialias ribas (ypač jei vieno savininko žemė buvo atsidūrusi dviejose valstybėse). XIX a. platesnį mastą įgavus kontrabandai Rusijos imperijos sienos su Mažąja Lietuva apsauga sustiprinta. Apie 1870 čia veikė 3 sargybos linijos. I linija – arčiausiai sienos ir geriausiai saugota. Joje kas 3 km buvo išdėstyti kordonai; jodinėjo ginkluoti pasieniečiai. Tarp kordonų stovėjo ginkluoti kareiviai tokiu atstumu, kad geru oru galėtų vienas kitą matyti, o blogu – girdėti. II sargybos linija – 2 km nuo sienos. Joje kareiviai stovėjo rečiau. Sargybos linija buvo 5–7 km nuo sienos. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos 1928 I 29 pasirašyta sutartis su Vokietija sienos dalykams sutvarkyti. Ja nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ir Vokietijos siena eina nuo Kuršių kopų vakarinio kranto prie Baltijos jūros. Iš ten tiesia linija iki Tiesiosios šakos (Gerade-Ost) Kuršių mariose, nuo jos iki Ostraginės (Ostraginiss-Ost) šakų, Rusnės ir Nemuno upių ligi buvusios Vokietijos–Rusijos sienos ryčiau Smalininkų. 1941 I 10 pasirašyta SSRS ir Vokietijos sutartis nustatė valstybinę sieną tarp Vokietijos ir SSRS, ja netiesiogiai buvo pripažintas Lietuvos Respublikos inkorporavimas į SSRS, Klaipėdos krašto priklausymas Vokietijai. Prie šios sutarties sudarytas Slaptasis protokolas (SSRS atsisako pretenzijų į laisvąją prekybos zoną Klaipėdos krašte, o Vokietija perleidžia už tam tikrą sumą SSRS Suvalkijos pietvakarinį ruožą). Po Antrojo pasaulinio karo buvusi Rytų Prūsijos teritorija J. Stalino siūlymu buvo padalinta tarp SSRS ir Lenkijos: pagal 1944 VII 27 sutartį Rytų Prūsijos provincijos šiaurinė dalis su Karaliaučiumi atiteko SSRS, likusi Rytų Prūsija ir Dancigas su apylinkėmis – Lenkijai, laikinoji siena tarp SSRS ir Lenkijos nustatyta šiauriau Brunsbergo–Geldapės linijos. 1945 VIII 16 pasirašyta SSRS–Lenkijos sienos nustatymo sutartis, pagal ją SSRS administruoti atiteko Karaliaučiaus kraštas, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1946 IV 7 įsaku pavadintas Kaliningrado sritimi. Dabar Mažosios Lietuvos žemės priklauso 3 valstybėms: Lenkijai – Unguros, Geldapės, Žydkiemio apylinkės; Lietuvai – Klaipėdos kraštas; Rusijai – pagrindinė ir didžiausia Mažosios Lietuvos dalis.

L: Šilas V., Sambora H. Mažosios Lietuvos kultūros pėdsakai. V., 1990; Lietuvos sienų raida, d. 1-2. V., 1997.

Iliustracija: Laugaliai – pasienio miestelis, XX a. pradžia / Iš Viktoro Raševskio rinkinio

Iliustracija: Šventosios upės žiotys – čia nuo 1422 m ėjo valstybinė siena tarp Mažosios ir Didžiosios Lietuvos, 2002