okupacija

okupãcija, soviẽtinė okupãcija (1944–1991). SSRS kariuomenei 1944 pabaigoje užėmus Mažąją Lietuvą, pirmiausia siekta sustabdyti pabėgėlių srautą, prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos. Dalis lietuvininkų nebėgo į žlungančią Vokietiją, pasiliko savo ūkiuose; kiti artėjant frontui turėjo laikinai pasitraukti iš savo gyvenamųjų vietų. Sovietinei kariuomenei užėmus kraštą, daug ūkių buvo apgyventi atvykėlių iš SSRS ar Didžiosios Lietuvos; taip daugelis sugrįžusių iš evakuacijos mažlietuvių neteko savo ūkių, tapo benamiais samdiniais ir buvo apgyvendinti kitur (kartais jiems pastatytuose barakuose). 1944–1945 žiemą krašto žmonės badavo. Vėliau įvairiais būdais bandyta prasigyventi, bet sovietinė valdžia nustatė dideles grūdų, bulvių ir kitas duokles; duonos užtekdavo tik šventėms. Malūnai, parduotuvės, fabrikai ir kita buvo nacionalizuoti. 1946 gruodį rugiai (10 kg) kainavo 1000, bulvės – 700, sviestas – 120 rublių. Žmonės versti be užmokesčio kirsti miškus, taisyti plentus ir kita. Nuo 1946 pavieniai vyrai vežti darbams į Rusiją. 1947–1948 ūkininkų padėtis gerėjo: atidavę valdžiai kvotas, dar galėjo parduoti šiek tiek mėsos, sviesto ir kita; todėl niekas nesirašė į steigtus sovietinius kolchozus. 1948 rudenį prasidėjo pavienių šeimų vežimai į Sibirą, o 1949 – masiniai trėmimai. Likusieji įbauginti ūkininkai pradėjo rašytis į kolchozus. Ten turėjo teisę apsodinti savo šeimos reikalams nustatyto dydžio plotą bulvėmis, auginti daržovių; didesnį plotą naudoti griežtai drausta, net jei šalia plytėjo neapdirbtos žemės. Leista laikyti 1 karvę, kiaulę ir vištų; pašarus gyvuliams išduodavo ūkio vadovybė už atidirbtą normą; pinigų už darbą negaudavo. Toks ūkininkavimas skatino žemės alinimą; 1948 Klaipėdos krašte atsirado vilkų. Kas savaitę kolchozuose dėstyta sovietinė ideologija, buvo privaloma lankytis agitaciniuose susirinkimuose. Sovietai mėgo kariškus išsireiškimus: šalia pionierių, aktyvistų atsirado traktoristai – brigadistai. Iš pradžių visame krašte buvęs niūrus vaizdas – daugelis pastatų be langų, tvoros sukūrentos, daug sklypų ir ūkių apleisti, sunaikintos geležinkelio stotys, bėgiai apaugę žole; iš krašto masiškai gabenta mediena, prie kurios ruošos dirbo prievarta suvaryti ūkininkai. Klaipėdoje ir apylinkėse padaugėjo elgetų – daugiausia rusų karo invalidų, pragerdavusių išprašytas kapeikas. Iki 1949 krašto atstatymo ir pertvarkymo darbams naudoti rytprūsiečiai civiliai kaliniai ir karo belaisviai, laikyti Macikų ir kituose konclageriuose. Vėliau juos išvežė darbams į Rusijos ir kitas šachtas bei kitur. Daugelio įmonių direktoriais ir vadovais skirti atvykėliai rusai, nors krašte dar buvo vokiškai ir lietuviškai kalbėjusių specialistų. Kartais valdininkais skirti ir sovietiniam režimui palankūs vietos gyventojai. Krašte įvestas naujas administracinis suskirstymas. Mokyklose rusų kalba dėstyta nuo 2 klasės. Aukštesnės buvo dvimetės valsčiaus mokyklos, į kurias pirmiausia patekdavo komunistinis jaunimas. Bažnyčių padėtis buvo tragiška – daugelis jų pastatų sugriauta (ar apgriauta kaip Klaipėdoje Jono, Jokūbo, Reformatų ir Katalikų, Priekulėje – evangelikų ir kitos), kitos išplėštos, apleistos; kai kurios paverstos sandėliais – į Verdainės ir Kintų bažnyčias pro langus pilti kolchozų javai. Nykstančias parapijas kartais lankė kunigai iš Didžiosios Lietuvos. Susisiekimas tarp Klaipėdos ir Tilžės vyko kartą per parą (ryte – į Tilžę, vakare – atgal). Kai kurios geležinkelio linijos nebeveikė, nes garvežiai, vagonai ir bėgiai buvo išvežti į Rusiją. 1949 rusiškais pakeisti dalies geležinkelio stočių pavadinimai. Produktus ir medieną veždavo sunkvežimiais. Klaipėdos mieste vėliau atkurtas autobusų susisiekimas. Ilgainiui pradėjo veikti dauguma fabrikų ir dirbtuvių. Nuo 1949 Klaipėdos uosto zona atskirta 2 m aukščio mūro siena, už kurios liko fabrikai, svarbiausi sandėliai; ji saugota kareivių, nes ten dirbo politiniai kaliniai ir vokiečių belaisviai. Krašte pasikeitė gyventojai. Sovietinė valdžia stengėsi didinti gyventojų skaičių, įveždama savo piliečių iš tolimos Rusijos. Jiems už kiekvieną naujagimį mokėtos nuolatinės pašalpos, o už 5-ą ir 10-ą vaiką – didelės premijos. Rusai telkėsi miestuose ir miesteliuose (kaimuose jų būta nedaug). Krašte beveik neliko žydų. Į krašto vadovaujančius postus skirti sovietiniam režimui patikimi žmonės, gaudavę gerus atlyginimus. Už mažiausius nusikaltimus bausta išvežimu; gyventojus lankė administracijos tarnautojai, reikalaudami vaišių ir gėrimų. Toks gyvenimas skatino partizaninę kovą (vykusią iki 1953). Skurdus gyvenimas buvo ir susikūrusiuose kolchozuose (1954 bankrutavo netoli Šilutės buvęs kolchozas, gyvuliai nustipo, žmonės badavo). Neretai kolchozų pirmininkai, sovietiniai kariškiai, naujieji atvykėliai ir kiti girtuokliavo, patraukdami ir kitus gyventojus. Rytprūsiai buvo paversti milžiniška kariuomenės stovykla: čia buvo nuolat atliekami manevrai, įsteigti šimtai sovietinių kariškų būstinių. Lietuvos pajūris stipriai saugotas, ten įrengtos fortifikacijos. Piliava, Klaipėda tapo uždraustomis zonomis, kurias saugojo specialūs laivai. Kuršių nerijoje net komunistai galėjo lankytis tik su aukštų sovietinių įstaigų leidimais. Nepatikimi vietiniai vežti į Sibirą, o į jų vietą gabenti žvejai specialistai iš visos SSRS. Apie 1957 į Vakarus išvykusius lietuvininkus pradėjo pasiekti žinios, kad krašte situacija gerėja. Kaliningradą buvo pasiekęs traukinys, pardavinėjęs maisto ir kitokias lietuviškas prekes. Tačiau išvykusieji nenoriai tikėjo sovietinio režimo gerinamu gyvenimu. Okupacija padarė ne tik materialinę, bet ir moralinę žalą; ilgainiui pasilikę krašte gyventojai nustojo priešintis sovietiniam režimui ir stengėsi prisitaikyti prie naujų sąlygų. 1966 IV 20 Šilutėje gyvenęs klaipėdiškis rašė apie senųjų idealų nykimą ir naujų papročių įsigalėjimą: tokiom progom [per Velykas, Kalėdas] sudainuojame senas klaipėdiškių dainas ir prisimename Mažosios Lietuvos praeitį bei jos pasižymėjusių asmenų. Dar dešimtmetis – kitas, ir čia jau niekas nebežinos, prie kokios „rasės“ tuos buvusius klaipėdiškius priskaityti.(...) Tačiau toks likimas ištinka ne vien tik klaipėdiškius. Manau, kad ir mūsų išeivija, jei jie nebegaus naujo papildymo iš Nemuno krašto, per kelis dešimtmečius nuskęs svetimoj jūroj. Dar skaitykite: etnocidas, genocidas, pokaris, rytprūsiečiai, Sibiro tremtis.

L: Keleivis. 1950, nr. 1–2; Keleivis. 1951, nr. 1; Keleivis. 1951, nr. 5–9; Keleivis. 1952, nr. 3; Keleivis. 1957, nr. 8–10; Keleivis. 1958, nr. 3–4; Lietuvos Pajūris. 1966, nr. 2; Очерки истории Восточной Прусии. Калининград, 2004.

Iliustracija: Katyčių lietuvininkų Kestenus šeima, ištremta Sibire – Čeremchovo akmens anglies kasyklose, 1952 / Iš Evos Marios Kestenus rinkinio

Iliustracija: Venskų kaimo laukininkas Anskis Reisgys Sibire, 1948 / Iš Elenos Reisgytės-Urbonavičienės šeimos albumo

Iliustracija: Sovietų okupacijos metais nugriautos Viešvilės evangelikų liuteronų bažnyčios šventorius, 2002

Iliustracija: Vyžių evangelikų liuteronų bažnyčia, sovietų okupacijos metais paversta grūdų sandėliu, 1989 / Iš Dionizo Varkalio rinkinio

Iliustracija: Ūkininkės Erikos Lengvinaitės 1950 VII 04 pažymėjimas Nr. 421, išduotas Piktupėnų tarybinio ūkio kaip kiaulių šėrikei, kad pristatytų į Pagėgių rajono milicijos skyrių / Iš Gerhardo Lepos rinkinio

Iliustracija: Raudonarmietis apiplėšia moterį gatvėje / Iš laikraščio „Lietuvos pajūris“, 1961, Nr. 1