Sibiro tremtis
Sbiro tremts, Rusijos imperijoje, vėliau SSRS naudota baudžiamoji priemonė. Pradėta taikyti dar XVII a., suintensyvėjo XIX a. pradžioje sutapus nusikalstamumo mažinimo ir disponavimo pigia darbo jėga kolonizuojant Sibiro teritorijas (į rytus nuo Uralo kalnų) būtinybėms. Rusijos imperijos režimas naudojo Sibiro tremtį kaip susidorojimo su aktyviais politiniais priešininkais priemonę; nuo XVIII a. pabaigoje pradėjo ją taikyti Abiejų Tautų Respublikoje (trėmė nuo XVIII a. 7 dešimtmečio pradėjusių burtis prieš Rusijos kišimąsi į vidaus reikalus nukreiptų Abiejų Tautų Respublikos bajorų konfederacijų aktyvesnius veikėjus). Tremtinių ir katorgininkų darbo jėga plačiai naudota Sibiro pramonėje. 1914 rugpjūtį Rusijos kariuomenei įsiveržus į Rytų Prūsiją, pasienio regionuose iki 1915 kovo buvo suimta ir ištremta 13,7 tūkst. esą nelojalių civilių gyventojų, tarp jų 4,0 tūkst. moterų ir daugiau kaip 2,5 tūkst. vaikų. Tikslus tremtyje žuvusiųjų skaičius nežinomas. Dauguma ištremtųjų (apie 8,3 tūkst.) grįžo 1918–1920. Po Antrojo pasaulinio karo SSRS represinis aparatas iš Lietuvos trėmė antisovietinių arba antivalstybinių elementų kategorijai priskiriamus gyventojus. Iškart po karo Klaipėdos krašte pradėjusios veikti SSRS represinės struktūros turėjo parengti dirvą sėkmingai krašto integracijai į SSRS, bet dėl pokario Klaipėdos krašto demografinės sanklodos specifikos saugumo institucijų veikla čia neretai apsiribodavo naujai atvykstančiųjų ir repatrijavusių gyventojų tikrinimu. Klaipėdos krašte suėmimai ir areštai prasidėjo vėliau nei likusiose Lietuvos vietovėse – 1945–1946 sandūroje. Išryškinti antisovietinius elementus kaime padėjo tuo laikotarpiu įvykdyta visuotinė gyventojų pasportizacija, kurios metu siekta ne vien gauti duomenų apie pokarinį gyventojų skaičių, bet ir atidžiai kiekvieną patikrinti. Jau nuo pirmųjų metų buvo tremiami SSRS sistemai nepriimtini asmenys, pvz., nacistinėje Vokietijoje užėmę atsakingesnes pareigas, pernelyg aktyvūs dvasininkai ir kiti. Sąlygos masiniams valstiečių trėmimams buvo parengtos 1947 XII 12 priėmus LKP(b) Centro Komiteto ir LSSR Ministrų Tarybos nutarimą, kuriuo buvo apibrėžta buožės sąvoka. Masiniai trėmimai (daugiausia kaimo gyventojų) buvo realizuoti per 3 operacijas, įvykdytas 1948 V 22–23, 1949 III 25–28 ir IV 10–20 bei 1951 X 2–3. 1948 per operaciją Pavasaris (rus. Vesna) iš Klaipėdos apskrities ištremta 921, Pagėgių – 204, Šilutės – 517 asmenų, 1949 per operaciją Bangų mūša (rus. Priboj) iš Klaipėdos apskrities ištremti 927, Pagėgių – 281, Šilutės – 257 asmenys. Per paskutiniąją operaciją ištremtųjų iš buvusio Klaipėdos krašto skaičius nenustatytas. Gyventojai tremti į SSRS gilumą, paprastai į Krasnojarsko kraštą, kur, jei nežūdavo nuo nepakeliamų transportavimo sąlygų, būdavo naudojami kaip darbo jėga daugiausia priverstinių darbų lageriuose. Po J. Stalino mirties (1953) ir represinio aparato įtakos valstybėje sumažinimo nuo 1954 iš SSRS lagerių ir tremties buvo leista grįžti daugumai deportuotųjų asmenų, grįžimo procesas suintensyvėjo 1956.
Vasilijus Safronovas
Iliustracija: Eva Marija Kestenus Čeremchove (Sibiras), 1952 / Iš Evos Marijos Kestenus šeimos albumo
Iliustracija: Lietuvių tremtinių kolonija Krasnojarsko krašte, 1956 / Iš LE
Iliustracija: Reisgių kaimynas Mikas Matcpreikšas su šeima iš Kretingalės (žmonos mergautinė pavardė Jokušat) prie savo barako Balturine. Barake aštuoni apie 9 m2 kambariai, kuriuose gyveno po dvi šeimas. Tremtiniai tik po 3 metų pasistatė savo namus, 1951 / Iš Ievos Reisgytės šeimos albumo
Iliustracija: Atvežti rąstai prie Angaros upės kraunami į rietuves: tarp darbininkių Ieva Reisgytė, su kailiniais – darbų prižiūrėtojas, apie 1956 / Iš Ievos Reisgytės šeimos albumo
Iliustracija: Anikė Reisgienė Sibire laikė vištų, apie 1953 / Iš Ievos Reisgytės šeimos albumo