Nemunas

Nẽmunas (vok. Memel, rus. Neman, lenk. Niemen), didžiausia Didžiosios ir Mažosios Lietuvos upė. Į Baltijos pajūrį atvykę germanai upėvardį Memel, matyt, perėmė iš kuršių ir prūsų, taip vadinusių Nemuno žemupį ir Klaipėdos sąsiaurį. Upėvardis Memel išliko latvių kalboje. Ilgis 937 km (99 km žemupio – dabartihnė Lietuvos siena su Karaliaučiaus kraštu). Baseino plotas su delta 97 900 km². Upės gylis 1,5–5,6 m. Vidutinis nuolydis 0,08 m/km. Srovės greitis mažėja žiočių link (0,7–0,1 m/s). Vidutiniškai per metus Nemunas nuplukdo į Kuršių marias 21 km³ vandens. Srovės greitis potvynių metu 1,5–1,8 m/s. Vandens debitas ties Smalininkais: vidutinis 538, maksimalus 6820 (1829), minimalus 91,5 (1953) m³/s. Ledo danga išsilaiko vidutiniškai 1,5–3 mėnesius. Dažnos ledų sangrūdos, dėl kurių pakyla vandens lygis, upė išsilieja iš krantų. Per Mažąją Lietuvą ėjo Nemuno žemupio ruožas nuo Smalininkų iki žiočių (112 km), ten Nemunas teka į vakarus ir šiaurės vakarus. Krantuose įsikūrę dideli miestai – Ragainė, Tilžė. Šiame ruože vaga platesnė (200–420 m) negu vidurupyje. Dugnas smėlėtas, daug seklumų. Tarp Jūros žiočių ir Tilžės Nemunas prasigraužia pro Vilkyškių kalvagūbrį ir patenka į Nemuno deltos žemumas, kur plyti plačios užliejamos pievos. Čia upė šakojasi į Rusnę (dešinėje) ir Giliją (kairėje). Rusnė vandeningesnė, ties Rusnės miesteliu ji vėl šakojasi į Skirvytę ir Atmatą (pagrindine šaka laikoma Atmata, nors Skirvytė vandeningesnė). Atmatos žiotys yra 14 km į vakarus nuo Šilutės. Nemuno didžiausieji intakai Mažojoje Lietuvoje: krairysis – Šešupė, dešinysis – Jūra. Daugiausia sugaunama stintų, vėgėlių, aukšlių, karšių, ešerių, kuojų. Nemune neršti iš jūros migruoja žiobriai ir lašišos. Nemunu žemiau Kauno plaukiojo keleiviniai laivai, baržos ir vilkikai. Farvaterio gylis palaikytas reguliuojant debitą arba gilinant dugną. Seniausias nuolatinis tiltas Nemuno žemupio ruože – metalinis geležinkelio tiltas ties Tilže (ilgis 531 m), pastatytas 1875. Jis turėjo 5 angas po 94 m ir 2 varstomas po 13,5 m pločio angas laivams praleisti. Tada pastatyti dar 2 dideli geležinkelio tiltai (428 ir 356 m ilgio) per Nemuno slėnyje telkšančius žiogius (Užlenkį ir bevardį), kurie turėjo praleisti pavasarį ištvinusio iš krantų Nemuno vandenį. Tiltai vienas su kitu sujungti aukštu geležinkelio pylimu. 1,5 km aukščiau geležinkelio tilto, Tilžėje, vietoj buvusio laikino pontoninio plento tilto 1907 pastatytas metalinis Karalienės Luizės tiltas. 1914 per Atmatą ties Rusne pastatytas išvaizdus metalinis 288 m ilgio Pėterio tiltas. Jis turėjo 2 pagrindines angas po 102 m, varstomą 13,5 m pločio laivams praleisti angą viduryje ir šalutinę 64 m pločio prie dešiniojo kranto. Per Antrąjį pasaulinį karą senieji tiltai susprogdinti. Po karo jie (išskyrus Rusnės) atstatyti buvusiose vietose. Pirmosios rašytinės žinios apie laivybą Nemune randamos XIII a. dokumentuose (popiežiaus Inocento IV bulė 1253). 1803–1807 Prūsijos ir Rusijos komisija atliko išilginę Nemuno niveliaciją, įtaisė 13 vandens matuoklių, padarė vagos nuotrauką ir parengė jos reguliavimo projektą. 1765–1768 iškasus Oginskio kanalą sujungti Nemuno ir Dniepro baseinai. 1839 baigtas Augustavo kanalas, jungiantis Nemuną su Vysla. 1863–1873 iškastas Klaipėdos kanalas, jungiantis Kuršių marias ties Klaipėdos uostu su Minija. Reguliarūs Nemuno vandens matavimai pradėti 1810–1811 Smalininkuose, Tilžėje, Sėliuose ir Rusnėje įsteigus hidrometrines stotis. 1877 prie Nemuno buvo jau 25 tokios stotys. Tarpukariu upę įvairiapusiškai tyrė ir tyrimų duomenis skelbė profesorius Steponas Kolupaila.

Dar skaitykite: vidaus vandens keliai, vandens keliai.

Algirdas Rainys

MLEA

Iliustracija: Nemuno žemupys / Iš Walterio Engelhardto knygos „Ein Memel Bilderbuch“, 1936

Iliustracija: Potvynis Nemuno deltoje – Tilžės žemumoje: pakilęs vanduo semia sodybas ir siaurojo geležinkelio pylimą, apie 1930 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)