Kryžiuočių ordino pilys

Kryžiuõčių òrdino plys. Ordino įsigalėjimą Prūsoje lėmė ir iš Vakarų atsinešta moderni karybos technologija, įtvirtinimų statybos įgūdžiai. Vakarų Europoje per daugelį amžių statant daugybę įvairių pilių bei įtvirtinimų, įgyta didelės fortifikacinių statybų patirties. Per Kryžiaus karus susipažinta ir su Rytų šalių įtvirtinimais. Tad 1230 į Kulmo žemę atvyko profesionalūs kariai, atsigabenę įtvirtinimų statybų meistrus. Į prūsų žemes Pavysliu skverbęsi kryžiuočiai ieškodavo patogių vietų saviems atsparos punktams įkurti. Įvairius krovinius perkeliant vandens keliais, pirmiausia siekta įsitvirtinti didžiųjų upių ir kitose pakrantėse. Taip nuo 1231 statyta Kryžiuočių ordino pilis Thorne (Torunėje) ant Vyslos kranto. 1234 pradėta kurtis Marienwerderyje ir Graudenze prie Vyslos, vėliau ir prie Aismarių: Elbinge (1237), Balgoje (1239). 1255 pradėtos kontroliuoti Priegliaus žiotys, ten statyta Karaliaučiaus Kryžiuočių ordino pilis prie upės. šiaurės Aismares ir Baltijos pakrantę nuo 1264 kontroliavo Kryžiuočių ordino pilis Laukstyčiuose. 1258 įkūrus Kryžiuočių ordino pilį Labguvoje, o 1265 Tepliavoje, užvaldytas vandens kelias upėmis į Kuršių marias. Nuo 1277 kryžiuočiams pilį įkūrus Ragainėje, užvaldytas Nemuno žemupys. Skverbiantis į krašto gilumą statytos vis naujos Kryžiuočių ordino pilys užkariaujamose prūsų žemėse. Siekiant valdyti kraštą, kurtas vis tankesnis gan tolygiai išdėstytų Ordino pilių tinklas. 1239–1240 Prūsoje jau buvo 21 kryžiuočių įtvirtinimas. Per prūsų sukilimą daug Kryžiuočių ordino pilių sugriauta, kryžiuočių statytos vis naujos laikinos pilys bei įtvirtinimai. 1250 pradėta atstatyti pilis bei rengti naujus įtvirtinimus. 1256 Kryžiuočių ordino pilis įkurta Vėluvoje, 1258 – Laukiškoje, 1261 – Kaimėje. Prasidėjus Didžiajam prūsą sukilimui ir sunaikinus vienas Kryžiuočių ordino pilis, statytos vis naujos. 1264 Semboje pradėtos statyti 7 pilys: Pabėtuose, Kumėnuose, Rūdavoje, Medinavoje, Girmavoje, Vargiuose ir Valdavoje. Prie Aismarių pastatyta Brandenburgo Kryžiuočių ordino pilis, Semboje – Fischauseno, Žiokų ir Tyrbergo pilys. 1283 Kuršių nerijos pietiniame gale pastatyta Neuhauso pilis, 1290 perkelta į Rasytę. 1230–1290 iš viso pastatyta apie 90 Kryžiuočių ordino pilių, dalis jų buvo laikinos. Daug tų pilių statyta senųjų prūsų tvirtovių vietose. 1310 buvo 19 mūrinių (ar pradėtų mūryti) Kryžuočių ordino pilių krašto svarbiausiose vietose. Nuo tada senesnės pilys perstatinėtos – mediniai įtvirtinimai keisti mūriniais, naujos pilys iškart mūrytos. Visą XIV a. (iki Žalgirio mūšio 1410) Kryžiuočių ordino pilys statytos ir perstatinėtos, jos vis labiau tvirtintos (vienos pilies perstatymas trukdavo 10 metų). Siekiant įtvirtinti kryžiuočių valdų rytinį pakraštį pastatytos 5 pilys Unguros pakrantėse, 7 Priegliaus krantuose. Šiaurėje statytos Ventėje, Tilžėje. Šios pilių virtinės nubrėžė realias kryžiuočių valdų ribas, saugojo pagr. vandens kelius. Kryžiuočių ordino pilių tinklą papildė Sembos ir Varmės vyskupų pilys, išdėstytos jų valdose. Šiaurėje 1252 Livonijos ordinas įkūrė Memelburgą (Klaipėdos pilį), vėliau perleistą kryžiuočiams. Įtvirtinimams statyti buvo parenkamos gynybai, susisiekimui bei krašto valdymui patogios vietos. Dažnai kurtasi užimtuose senųjų prūsų piliakalniuose, kitose pakilumose ir kitur. Tikrosios pilys (dideli fortifikaciniai įrenginiai) statytos vėliau, užimtame plote sukūrus reikiamą statybos bazę. Iš pradžių įsitvirtinta paprastesniu būdu: kalvos viršūnė apjuosta statmenai į žemę įkastų rąstų tvora, iš rąstų renčiamas prieglobstis (vok. Haus). Prieglobstis (nelyg paukščių lizdai) įrenginėtas ir dideliuose medžiuose. Vėliau siekta vis labiau įsitvirtinti, kasti gynybiniai grioviai, pilti žemių pylimai ir kita. Pasitelkus daug darbo jėgos (būrius belaisvių ir kita), rengtasi statyti mūrines pilis: rinkti lauko akmenys, statytos plytinės, kastas molis plytoms degti, ruošta mediena Kryžiuočių ordino pilių medinėms dalims ir kita. 1236–1240 mūryta Kryžiuočių ordino pilis Thorne. Taip Prūsoje pradėta mūrinės statybos epocha, įtvirtinusi kryžiuočių pranašumą. Dažniau pilis pradėta mūryti nuo jos branduolio (vok. Konventshaus, Haupthaus), kur statytas kvadratinis ar panašios formos statinys su vidaus kiemeliu ir itin storomis išorinėmis sienomis, su nedideliais langais ir šaudymo angomis jose. Patalpose aplink vidaus kiemelį įsikurdavo Kryžiuočių ordino pilies įgula. Tas pagrindinis pastatas turėjo ir simbolinę-ritualinę paskirtį panašiai kaip vienuolynas su vienuolius saugančių karių miegamaisiais, koplyčia, bendru valgomuoju (vok. Remter), atsargų sandėliais, gynybos įrenginiais, vadovo (komtūro, magistro ar kito) būstine. Tokio pilies statinio liekanos tebėra Ragainėje, pagal Prūsijos Kryžiuočių ordino pilies pavyzdį įrengtas ir Trakų salos pilies branduolys. Pilies sienų storis siekdavo 3 metrus. Būdinga Kryžiuočių ordino pilies dalis – aukštasis bokštas (vok. Belfried, Bergfried), iš kurio stebėtos apylinkės (varpo dūžiais pranešta apie pastebėtus dalykus), sektas priešininko pasirodymas ir jo manevrai. Virš Karaliaučiaus pilies buvo iškilęs net 84 m aukščio bokštas. Kryžiuočių ordino pilies stebėjimo bokštelis liko Ragainėje. Marienburgo pilies bokštas buvo 44,5 m aukščio. Plečiant Kryžiuočių ordino pilį, jos pagrindinis pastatas ir plotas greta – pilies didysis kiemas juostas gynybine siena su bokštais. Prie tos sienos šlieti papildomi statiniai: arklidės, atsargų sandėliai, ligoninė ir karšinčių prieglauda (vok. Firmarie), būstai svečiams bei atvykėliams kryžininkams. Erdvesniame pilies kieme rengtasi kovoms, užsiimta ūkio darbais ir kita. Ten buvo pagrindinis šulinys ir kita. Savitas Kryžiuočių ordino pilių elementas – tiekimo bokštas. Jis statytas už pilies, upės ar marių pakrantėje ar vandenyje. Pilį ir bokštą jungė tiltas. Laivais ir kitkuo atgabenti kroviniai bokšto keltuvais kelti aukštyn ir tiltu gabenti į pilį. Tai palengvino apgultos pilies aprūpinimą. Toks bokštas likęs prie Frauenburgo pilies, galbūt buvo prie Balgos ir kitų pilių. Ankštose pilyse siekta palaikyti švarą. Išvietę įrengdavo atskirame bokšte (vok. Danzker) už pilies ribų (neretai upelio slėnyje ar kitur, kad vanduo nuneštų nuo bokšto metamas atmatas). 2 tokie bokštai buvo Karaliaučiaus pilies vakariniame gale, Ragainės Kryžiuočių ordino pilies šiauriniame šone (Nemuno slėnyje). Toliau įtvirtinant pilį, aplink kasti gynybiniai grioviai, užtvindyti vandeniu (rengtos užtvankos įdubose, naudotasi natūralia ar pareguliuota upelių tėkme). Per griovius į pilį vedė keliamasis ar kitas tiltas – papildoma kliūtis puolantiesiems. Pradėjus statyti daugiau Ordino pilių, rengtas priešpilis (vok. Vorburg), apjuostas gynybinėmis sienomis. Toks buvo Ragainės pilies vakariniame šone. Priešpiliuose gyveno tarnai ir kiti, ten laikyti gyvuliai ir kita. Pvz., Marienburge susiklostė kelių dalių Kryžiuočių ordino pilis, pagrindinę jos dalį (vok. Hochschloß) supo vidutinė pilis, priešpilis ir kita. Greta pilių statyti įvairios ūkinės paskirties pastatai (plytinės, malūnai, kepyklos ir kita), aprūpinę pilies gyventojus. Per antpuolius tie mediniai statiniai deginti, vėliau vėl atstatyti. Kryžiuočių ordino pilys statytos būdingu to meto Vakarų Europos architektūrai gotikos stiliumi. Įdomu, kad pilyse būta ir rytietiškų elementų, per kryžiaus karus atsineštų iš Artimųjų Rytų. Kurdamas pilių tinklą Prūsoje, pamažu skverbdamasis rytų link ir statydamas vis naujas pilis, gindamas pagrindinius tiekimo kelius iš Vakarų Europos, Ordinas pasirinko tinkamą strategiją. Tankus mūrinių Kryžiuočių ordino pilių tinklas padėjo kryžiuočiams įsigalėti ir pavergti Prūsą – sukilę prūsai, įsiveržę žemaičiai ar lietuviai nepajėgdavo užimti gerai įtvirtintų pilių, atsikariauti krašto. Net 1410 po Žalgirio mūšio nepajėgta paimti Marienburgo Kryžiuočių ordino pilies. Tankaus mūrinių pilių tinklo sukūrimas liudijo ir Vakarų Europos ūkio sistemos bei technologijos pranašumą. Kryžiuočių ordinas XIII–XIV a. sugebėjo sutelkti didelius finansinius išteklius tokio didelio masto statybai. Po 1410 statyti naujų pilių nebepajėgta – apsiribota esamų išlaikymu. Kryžiuočių ordino pilių pavyzdžiu statytos Trakų ir kitos pilys Didžiojoje Lietuvoje, meistrai kviesti iš Kryžiuočių ordino pilių ir Vakarų. Per karus pilys griautos, vėlesniais amžiais daug jų apleista ir perstatinėta. XIX a.–XX a. pradžioje stengtasi aukštinti Vokietijos imperijos galybę bei vokiečių praeities simbolius, remtas Kryžiuočių ordino pilių atstatymas. Pilys ypač niokotos sovietmečiu, siekiant sunaikinti sovietų okupantams neparankios praeities liudininkus (tada susprogdintos Karaliaučiaus, Laukstyčių, Želvos ir kitos pilys).

L: Krollmann C. Ostpreussens Burgen. Berlin, 1905; Borchert F. Burgenland Preussen. München, Wien, 1987; Krähe F. W. Burgen des deutschen Mittelalters. Augsburg, 1996.

Martynas Purvinas

Iliustracija: Kryžiuočių ordino, vėliau perstatyta Karaliaučiaus pilis iš pietvakarių pusės – Kaizerio Wilhelmo aikštės. Atvirukas, Paulo Neumanno leidykla, apie 1932 / Iš Gedimino Bendinsko rinkinio

Iliustracija: Kryžiuočių ordino Ragainės pilis iš pietryčių pusės, iki 1944 / Iš Herderio instituto fotoarchyvo (Herder-Institut e. V. Bildarchiv)

Iliustracija: Lietuvos istorikai R. Kulikauskienė, V. Merkys ir kiti prie Ragainės pilies, 1959 / Iš Valdemaro Šimėno rinkinio

Iliustracija: Kraštotyrininkų ekspedicija sovietų sugriautos Ragainės pilies kieme, 1994