krašto valdymas

krãšto vadymas. XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje (be Klaipėdos krašto, prisijungusio prie Lietuvos Respublikos) veikė sudėtinga ir gana efektyvi, per šimtmečius susiklosčiusi administravimo sistema. Čia pateikiamas krašte veikusių valstybinių įstaigų sąrašas.

Vokietijos imperijos įstaigos ir kitos instancijos.

I. KRAŠTO FINANSŲ VALDYBA (vok. Landesfinanzamt) Karaliaučiuje, pavaldi imperijos finansų ministerijai, atsakinga už mokesčių ir rinkliavų administravimą. Turėjo 3 skyrius: Turto ir susisiekimo mokesčių (vok. Abteilung Besitz- und Verkehrssteuern), Muito mokesčių ir vartojimo rinkliavų (vok. Abteilung für Zölle und Verbrauchsabgaben), Finansinis teismas (vok. Finanzgericht). Valdybai vadovavo prezidentas, skyriams – direktoriai. Pavaldžios instancijos: I skyriui: finansų valdybos (vok. Finanzämter), kurių provincijoje buvo 40; II skyriui: vyriausiosios muitinės (vok. Hauptzollämter) Elbinge, Eitkūnuose, Gumbinėje, Johannisburge, Karaliaučiaus paradų aikštėje, Karaliaučiuje–Hollanderbaume, Lyke, Marienwerderyje, Neidenburge, Osterodėje ir Tilžėje.

II. VYRIAUSIOJI PAŠTO DIREKCIJA (vok. Oberpostdirektion) Karaliaučiuje ir Gumbinėje. Pavaldžios institucijos: vyriausiosios pašto valdybos (vok. Oberpostämter), pašto valdybos (vok. Postämter) ir pašto skyriai (vok. Posthilfsstellen).

III. KRAŠTO GYNYBOS VADOVYBĖ (vok. Wehrkreiskommando) Karaliaučiuje. Vyriausioji kariuomenės vadovybė – visų Rytprūsių provincijos įgulose esančių imperijos gynybos dalių valdymo institucija.

IV. KRAŠTO DARBO BIRŽA (vok. Landesarbeitsamt) Karaliaučiuje, pavaldi Imperijos įdarbinimo ir bedarbių draudimo įstaigai Berlyne. Tai ne tiek tikroji imperijos įstaiga, kiek savarankiška viešosios teisės draugija. Vadovas – imperijos prezidento skiriamas prezidentas. Prezidentas, darbdavių ir darbuotojų bei visuomeninių draugijų (bendruomenių ir miestų) atstovai sudarė Administracinę komisiją (vok. Verwaltungsausschuss). Pavaldžios institucijos – įvairios provincijos miestų darbo biržos (vok. Arbeitsämter), taip pat vadovautos Administracijos komisijų.

V. IMPERIJOS GELEŽINKELIO DIREKCIJA (vok. Reichsbahndirekomitetion) Karaliaučiuje. Tai nebuvo tikroji imperijos įstaiga, greičiau ekonomiškai ir teisiškai savarankiška įmonė, vadovaujama ypatingos Administracijos tarybos. Tai vyriaisioji imperijos geležinkelio institucija provincijoje, jai vadovauja prezidentas, skyriams – direktoriai. Pavaldžios buvo Geležinkelio susisiekimo valdybos (vok. Eisenbahnverkehrsämter), Geležinkelio eksploatavimo valdybos (vok. Eisenbahnbetriebsämter) ir dirbtuvių valdybos (vok. Werkstättenämter).

Prūsijos valstybinės įstaigos.

I. VYRIAUSIASIS PREZIDENTAS (vok. Oberpräsident) – valstybės ministerijos atstovas provincijoje, atsakingas už Prūsijos vyriausybės politiką. Vyriausiajam prezidentui pavaldūs viceprezidentas ir referentai (vyriausieji vyriausybės tarėjai, tarėjai ir asesoriai). Tiesioginei vyriausiojo prezidento veiklos sričiai priklausė ir iš dalies buvo jam priskirtos kaip savarankiškos įstaigos (veikusios Karaliaučiuje): 1. Hidrotechnikos (vandens statybos) direkcija (vok. Wasserbaudirektion), administravusi provincijos didžiuosius vandens kelius ir Baltijos jūros vandenis; 2. Provincijos mokyklų kolegija (vok. Provinzialschulkollegium), administracinė aukštesnių mokyklų (tarp jų gimnazijų, realinių gimnazijų, aukštųjų realinių mokyklų, vidurinių mokyklų, licėjų ir kita) valdymo įstaiga; 3. Provincijos taryba (vok. Provinzialrat) – nutarimus įvairiais administracijos klausimais, reguliuojamais atskirų įstatymų, priimanti įstaiga, aukštesnė Apygardos komisijos instancija (žr. toliau II skyrių); A. Krašto žemėtvarkos valdyba (vok. Landeskulturamt), turinti savo prezidentą, nagrinėjanti kaimų ir dvarų padalijimo, dar egzistavusios teisės naudotis svetimais žemės sklypais (ganyklomis ir kita) panaikinimo, realinių žemės mokesčių padengimo klausimus. Prie valdybos veikė Nuosprendžių rūmai (vok. Spruchkammer) – teisminių šios srities ginčų instancija. Krašto valdybai buvo pavaldžios 10 žemėtvarkos valdybų (vok. Kulturämter) vietose (tarp jų Gumbinėje, Įsrutyje, Karaliaučiuje, Labguvoje, Tilžėje).

II. RYTPRŪSIŲ VYRIAUSYBĖS (vok. Regierungen). Tai valstybinės bendrojo ir vidaus administravimo reikalų, neįeinančių į vyriausiojo prezidento ir jam priskiriamų įstaigų kompetenciją, įstaigos Rytprūsių apygardose. Provincijoje buvo 4 vyriausybės: Karaliaučiuje, Gumbinėje, Alenšteine ir Marienwerderyje. Kiekviena jų turėjo savo prezidentą. Vyriausybę sudarė šie skyriai: 1. 1 skyrius, dar vadintas prezidentiniu (vok. Präsidialabteilung), kur visi reikalai buvo sprendžiami vyriausybės prezidento vardu. Skyriaus kompetencijai priklausė bendrieji, valstybės politikos, policijos, medžioklės, medienos, veterinarijos, amatų, profesinių mokyklų, komunalinės priežiūros, susisiekimo, žemės ūkio, užsieniečių, pasų, valstybinės statybos, pasienio policijos ir kiti reikalai. Skyriui vadovavo vyriausybės viceprezidentas, referentai (atsakingi asmenys) buvo administracinį, teisinį išsilavinimą turintys valdininkai (vyriausieji vyriausybės tarėjai, tarėjai, asesoriai) arba specialaus išsilavinimo valdininkai (valdymo, statybų, veterinarijos, amatų, mokyklų, mokesčių tarėjai); 2. II skyrius. Bažnyčių ir švietimo skyrius (vok. Abteilung für Kirchen- und Schulwesen) nagrinėjo vidurinių ir pagrindinių mokyklų bei valstybės žinioje buvusius bažnyčios (pirmiausia turtinius, valstybinio patronato) reikalus. Vadovas – vyriausybės direktorius, referentai (atsakingi asmenys) mokyklų vidaus reikalams – (vyriausieji) vyriausybės ir mokyklų tarėjai, valdymo reikalams – teisinį ar administracinį išsilavinimą turintys vyriausybės tarėjai ar asesoriai, o mokyklų higienos reikalams – I skyriaus vyriausybės medicinos tarėjas; 3. III skyrius. Domenų ir miškų skyrius (vok. Abteilung für Domänen und Forsten). Vadovas – vyriausybės direktorius, miškų reikalams – vyriausiasis urėdas. Referentai (atsakingi asmenys) buvo vyriausybės tarėjai ar asesoriai, miškininkystės reikalams – vyriausybės ir miškų tarėjai; A. Apygardos komitetas (vok. Bezirksausschuss) – administracinė teismo įstaiga, nagrinėjusi jai priskirtus įvairiais įstatymais apibrėžtus ginčus arba vykstant vadinamajam nutarties procesui (pvz., smuklių koncesijų reikalai), arba administracinio ginčo procesui (pvz., mokyklų ir bažnyčios statybos ginčai). Komisija taip pat buvo antra instancija prieš apskrities komitetų sprendimus ar pirma instancija sprendžiant miestų administracinius ginčus, dažnai veikė ir kaip leidimus išduodanti įstaiga, nagrinėdavo municipaliteto valdininkų drausminius nusižengimus. Komisijos nutartis galima buvo apskųsti provincijos tarėjui, o vykstant administracinio ginčo procesui – Aukščiausiajam administraciniam teismui Berlyne. Administracijos vadovas – administracinio teismo direktorius, nariai – valstybinės įstaigos paskirti vyriausybės tarėjai ar asesoriai, provincijos komisijos išrinkti gyventojai; 5. Vyriausioji draudimo valdyba (vok. Oberversicherungsamt) – teisminė įstaiga, nagrinėjusi imperijos draudimo nuostatų numatytus reikalus (sveikatos, nelaimės atvejų, invalidų draudimas). Vadovas – vyriausybės direktorius, tarėjai – draudiko (pvz., ligonių kasos) ir draudėjo atstovai; 6. Rūpybos teismas (vok. Versorgungsgericht) – teisminė įstaiga karo invalidams, nesutinkantiems su Rūpybos valdybos nustatyta pensija.

III. VALSTYBĖS VALDYMO ĮSTAIGOS IR ATSKIRI VALDININKAI APSKRITYSE. Rytprūsių apskrities vyriausybei pavaldūs buvo: 1. Apskrities viršininkai (landratai, vok. Landräte) – politiniai valdininkai, atstovavę valstybinei politikai, sprendė visus bendro valstybės vidaus valdymo reikalus, neįeinančius į kitų 2.–9. punktuose išvardytų įstaigų kompetenciją (apie landratų, kaip savivaldybės vadovų, veiklą žr. žemiau). 2. Mokyklų tarėjai (vok. Schulräte) – mokyklų priežiūros valdininkai, pavaldūs II skyriui. 3. Apskrities gydytojai (vok. Kreisärzte), apskričių medicinos tarėjai. A. Apskričių veterinarai (vok. Kreistierärzte), veterinarijos tarėjai. 5. Antžeminės statybos valdybos (vok. Hochbauämter), vadovaujamos pirmininko – vyriausybės statybos tarėjo, nagrinėjo valstybinių ar valstybės remiamų statinių statybą (bažnyčios., mokyklų, domenų, įstaigų buveinių). 6. Kadastro valdybos (vok. Katasterämter), vadovaujamos pirmininko – mokesčių tarėjo, nagrinėjo valstybinės žemės turto mokesčių reikalus, tvarkė žemės sklypų dokumentaciją. 7. Verslo priežiūros valdininkai (vok. Gewerbeaufsichtsbeamte), jiems vadovavo pirmininkas – verslo tarėjas. 8. Žemėtvarkos valdybos (vok. Kulturbauämter), atsakingos už žemėtvarkos darbus (drenavimas, dirvožemio, mažųjų upių reguliavimas). 9. Vietos policijos valdybos (vok. Ortspolizeibehörden). Policija miestuose dažniausiai buvo burmistro valdžioje, miestai padengdavo ir policijos valdymo išlaidas, išskyrus tuos atvejus, kai valstybinės ministerijos potvarkiu būdavo įkuriami ypatingi policijos prezidiumai (vok. Polizeipräsidien) ar valstybinės policijos valdybos. Rytprūsių provincijoje policijos prezidiumai buvo Karaliaučiuje ir Elbinge, o ypatingasis valstybės policijos administratorius – Tilžėje. Praktinė policijos ir tvarkos palaikymo tarnyba miestuose buvo apsaugos policijos (vok. Schutzpolizei), pavaldžios vyriausybės prezidentui, žinioje. Pastaroji buvo suskirstyta šimtinėmis (vok. Hundertschaften), kurioms vadovavo karininkai (leitenantas, vyriausiasis leitenantas, kapitonas, majoras, pulkininkas vachmistras, pulkininkas). Miestuose, kurių policija nebuvo valstybinė ar kuriems nebuvo priskirta apsaugos policijos valdininkų, tvarką palaikydavo uniformuoti miesto valdininkai. Kaimuose policijos administracija buvo valsčiaus viršaičio valdžioje, jo padėjėjai buvo pasiuntiniai ar specialūs raštinės valdininkai. Viešąją tvarką palaikė kaimo jėgeriai.

IV. TEISMAI. 1. Valsčiaus teismai (vok. Amtsgerichte) – pirmoji instancija savanoriškos jurisdikcijos (globos, kadastro ir kitiems) reikalams, t. p. civiliniams ginčams (procesams), kai ginčų objekto vertė neviršijo 500 markių, ir tam tikroms baudžiamosioms byloms (pvz., mokesčių, karo baudžiamosios teisės). Baudžiamąsias bylas nagrinėdavo patys etatiniai teisėjai (vls. teismo tarėjai, teismo asesoriai) arba dar dalyvaudavo 2 posėdininkai (vok. Schöffen), t. y. ne etatiniai, o pagal įstatymus išrinkti asmenys, ypatingais atvejais dalyvaudavo antrasis teisėjas. Toks teismas vadintas posėdininkų teismu. Valsčiaus ir posėdininkų teismų bylų kaltinamoji instancija buvo valsčiaus teismo valstybinis gynėjas (prokuroras). 2. Žemės teismai (vok. Landesgerichte), antroji instancija visiems valsčiaus teismų kompetencijos reikalams bei pirmoji instancija šių kompetencijai nepriklausantiems reikalams, civiliniams ginčams, pvz., skyryboms, ginčams, kai objekto vertė viršijo 500 markių, baudžiamosioms sunkesnių nusižengimų ar nusikaltimų byloms nagrinėti. Civiliniai-teisiniai ginčai (turtiniai ginčai ir skyrybų bylos), dar vadinti civiliniais procesais, nagrinėti Civilinių rūmų (vok. Zivilkammer), pirmininkas būdavo žemės teismo direktorius, 2 etatiniai tarėjai (vok. Beisitzer) – žemės teismo tarėjai. Išimtį sudarė Prekybos bylų rūmai (vok. Kammer für Handelssachen), kurių tarėjai būdavo skiriami iš prekybininkų luomo. Baudžiamosios bylos būdavo nagrinėjamos Baudžiamuosiuose rūmuose (vok. Strafkammer) etatinių teisėjų ir posėdininkų (vadinamieji Mažieji baudžiamieji rūmai sprendė bylas dalyvaujant 1 etatiniam teisėjui ir 2 posėdininkams, Didieji baudžiamieji rūmai – 3 teisėjams ir 2 posėdininkams). Sunkių nusikaltimų (melaginga priesaika, padegimas, žmogžudystė) bylas nagrinėjo prisiekusiųjų teismai (vok. Schwurgerichte), sudaromi iš 3 teisėjų ir 6 prisiekusiųjų. Rytprūsių provincijoje buvo šie žemės teismai: Alenšteino (su 9 valsčių teismais), Barštyno (17), Brunsbergo (10), Įsruties (6), Karaliaučiaus (8), Luko (10), Tilžės (5), Elbingo (8). Žemės teismui vadovavo prezidentas, kartu kontroliuojantis personalinius ir adm. valsčių teismų ir jų valdininkų reikalus. Kaltinamoji žemės teismų baudžiamųjų bylų instancija buvo prokuratūra, jos vadovas – vyriausiasis prokuroras. Stambių prokuratūrų skyrių viršininkai buvo pirmieji prokurorai, referentai (atsakingi asmenys) – prokuratūros tarėjai, prokurorai ir teismo asesoriai (pastarieji kaip pagalbiniai darbuotojai). Vyriausiasis prokuroras kartu buvo valsčių valstybės gynėjus (prokurorus) kontroliuojanti instancija. 3. Vyriausieji provincijos teismai (vok. Oberlandesgerichte) buvo trečioji instancija valsčiaus teismų ir antroji – žemės teismų reikalams, jeigu įstatymais nenumatyta kitų teisminio nagrinėjimo būdų, pvz., kasacinis skundas imperijos teismui. Civilinės teisės bylas sprendė Civiliniai senatai (vok. Zivilsenate), baudžiamąsias – Baudžiamieji senatai (vok. Strafsenate), turintys etatinius teisėjus. Vyriausiajam provincijos teismui vadovavo prezidentas, kuris kartu kontroliavo žemės teismų prezidentų bei jiems pavaldžių asmenų ir teismų veiklą. Senato pirm. buvo vyriausiasis provincijos teismo prezidentas arba senato prezidentas, nariai – vyriausiojo provincijos teismo tarėjai. Kaltinamoji instancija buvo vyr. prokuratūra, vadovaujama generalinio prokuroro. Rytprūsių provincijoje buvo 2 vyriausieji provincijos teismai: Karaliaučiuje ir Marienwerderyje.

Bažnytinės įstaigos.

I. EVANGELIKŲ BAŽNYČIA. 1. Bažnytinės valdžios įstaigos: a) provincijos Bažnyčios taryba (vok. Provinzialkirchenrat) Karaliaučiuje. Tai aukščiausia bažnytinės valdžios įstaiga provincijoje, pavaldi Bažnyčios senatui (vok. Kirchensenat), t. y. senųjų Prūsijos provincijų bažnytinei valdžiai Berlyne. 2/3 tarybos narių sudarė provincijos sinodo išrinkti, 1/3 – konsistorijos nariai. Pirmininkas – provincijos sinodo vyresnysis (vok. Präses), b) Evangelikų konsistorija (vok. Evangelisches Konsistorium) Karaliaučiuje – Bažnyčios administracijos ir dvasininkų bei parapijų kontroliavimo įstaiga. Pirmininkas – generalinis superintendentas, jo pavaduotojas – konsistorijos prezidentas, kartu tvarkantis einamuosius konsistorijos reikalus bei vadovaujantis Bažnytinės provincijos teisės komisijų (vok. Rechtsausschüsse der Kirchenprovinz) posėdžiams (pvz., nagrinėjant drausminius nusižengimus). Dalį narių sudarė pasaulietiniai konsistorijos tarėjai bei asesoriai, dalį – bažnytinės konsistorijos tarėjai. Konsistorijos prezidentui reikalus spręsti padėjo jam priskirtas vyriausiasis konsistorijos tarėjas, jie abu turėdavo aukštą juridinę ar administracinę kvalifikaciją, c) Generalinis superintendentas (vok. Generalsuperintendent), šalia a ir b punktuose paminėtų institucijų užimantis ypatingą padėtį – būdavo jų narys ar pirmininkas ir kartu turėdavo specialių įgaliojimų (pvz., šventindavo bažnyčias, pirmininkaudavo teologijos egzaminams, konsultuodavo superintendentus, klebonus ir kitus). Be to, jis buvo vyriausiasis dvasinis provincijos vadovas. Bažnytinėse apskrityse jam pavaldūs buvo superintendentai. 2. Evangelikų Bažnyčios sinodinės įstaigos ir draugijos. Savivaldos veiklą Evangelikų Bažnyčia vykdė per savo sinodus ir jų organus. Aukščiausias sinodinės veiklos organas provincijoje buvo Provincijos sinodas (vok. Provinzialsynode), posėdžiavęs Karaliaučiuje kas 2 metai. Dalis atstovų buvo renkama parapijų draugijų pagal proporcinę rinkimų sistemą, dalis skiriama konstitucijos nustatytų asmenų ar grupių (religijos mokytojai, Bažnyčios valdininkai, vidaus misijos ir Bažnyčios socialinio aprūpinimo įstaigos, universiteto teologijos fakultetas). Provincijos sinodas buvo atsakingas už Provincijos bažnytinių įstatymų leidybą, be to, kontroliavo Bažnyčios valdymą, taip pat Bažnyčios veiklą sinoduose. Svarbi veiklos sritis buvo giesmynų leidimas. Provincijos sinodas rinkdavo vadovą (vok. Prases), be to, 2/3 provincijos Bažnyčios tarybos narių. Einamuosius sinodo reikalus tvarkydavo Provincijos bažnytinė taryba, turėjusi savo vadovą. 3. Bažnytinėse apskrityse savivaldą vykdė Apskrities sinodas (vok. Kreissynode), vadovaujamas superintendento, jo narius rinkdavo bažnytinių parapijų draugijos. Einamuosius sinodo reikalus tvarkė Apskrities sinodo taryba (vok. Kreissynodalvorstand), turėjusi nemažai konstitucijos nustatytų įgaliojimų (pvz., protestuoti klebono rinkimus, nagrinėti bažnytinių draugijų narių drausminių nusižengimų bylas). 4. Parapijose savivaldą vykdė parapijos taryba (vok. Gemeindekirchenrat), atskirais atvejais ir bažnytinės draugijos. Jų nariai buvo renkami balso teisę turinčių parapijiečių pagal proporcinę sistemą. Tarybai vadovavo vietos dvasininkas, jei jų būdavo keletas, jie vadovaudavo pasikeisdami.

II. KATALIKŲ BAŽNYČIA. Iki Rytprūsių ribų pakeitimo po Pirmojo pasaulinio karo dalis provincijos katalikų priklausė Varmės vyskupijai, dalis – Kulmo. Kadangi Kulmo vyskupijos vyskupo rezidencija Pelplinas su didele dalimi vyskupijos pokariu atiteko Lenkijai ar laisvajam Danzigo miestui, Rytprūsiuose likusiai daliai įsteigta speciali Apaštališkoji Pomezanijos administratūra (vok. Apostolische Administratur Pomesanien), Romos kurijos priskirta Varmės vyskupijos vyskupui. Varmės vyskupija padalyta į 17 dekanatų. Vyskupijai vadovavo vyskupas Frauenburge, kur buvo kapitula, katedra bei vyskupijos kurija. Savivalda galiojo tik sprendžiant parapijų reikalus, ją vykdė bažnytinė taryba.

Komunalinė (vietos) savivalda.

I. RYTPRŪSIŲ PROVINCIJA. 1. Provincijos landtagas (vok. Provinzial-landtag), parlamentas, kurio atstovai buvo renkami pagal proporcinę sistemą, spręsdavo provincijos savivaldos reikalus, priimdavo metinę pajamų ir išlaidų sąmatą, rinkdavo provincijos savivaldos vadovą. 2. Provincijos komitetas (vok. Provinzialausschuss), renkamas provincijos landtago, rengdavo landtago posėdžius ir vykdydavo jo nutarimus, dalyvaudavo tvarkant einamuosius savivaldos reikalus ir pagal specialų potvarkį veikdavo kitais atvejais (pvz., apygardos komitetų narių rinkimai, vyriausybės prezidento skyrimo klausymai, provincijos atstovų į imperijos tarybą Berlyne rinkimas). 3. Krašto vadovas (vok. Landeshauptmann), renkamas provincijos landtago. Tai provincijos einamasis administracijos vadovas, jo pavaduotojas buvo vienas krašto tarėjų, referentai – kiti krašto tarėjai. Provincijos savivaldos veiklos sritis apėmė visus provincijos apygardos nevalstybinius reikalus, tarp jų provincijos kelių tiesimą ir priežiūrą, socialinio aprūpinimo įstaigų kurčnebyliams ir akliesiems globoti, gydymo ir priežiūros įstaigų psichikos ligoniams, gimdyvėms ir kitiems kūrimą bei išlaikymą. Prie krašto vadovo institucijos veikė Centrinė socialinio aprūpinimo (vok. Hauptwohlfahrtsstelle) ir krašto jaunimo (vok. Landesjugendamt) įstaigos. Provincijos savivaldos ir jos įstaigų buveinė buvo Karaliaučiuje.

II. KRAŠTO APSKRIČIŲ SAVIVALDA: 1. Apskrities atstovų susirinkimas (vok. Kreistag). Atstovai būdavo renkami kaip ir į provincijos landtagą. Kompetencija: visi 2. ir 3. punktuose minėtoms institucijoms nepriskirti apskrities savivaldos reikalai, apskrities biudžeto preliminarios sąmatos nustatymas, apskrities įstaigų (pvz., apkrities ligoninių, taupomųjų kasų, vieškelių) priežiūra ir išlaikymas. 2. Apskrities komitetas (vok. Kreisausschuss). Vykdydavo apskrities atstovų susirinkimo nutarimus, rengdavo jo posėdžius, dalyvaudavo sprendžiant einamuosius apskričių reikalus ir atstovaudavo apskričių aukštesnėse instancijose. Apskrities komitetas, kaip ir provincijos komitetas, priimdavo nutartis ir sprendžiant valstybinius reikalus (pvz., kaip pirmoji instancija administracinių ginčų bylose). 3. Apskrities viršininkas (landratas, vok. Landrat). Apskrities atstovų susirinkimo ir apskrities komiteto pirmininkas bei administracijos vadovas, dėl to jį skirdama valstybės ministerija rengdavo apskrities atstovų susirinkimo klausymą. Apskrities viršininko įstaigai priskirtos įvairios kitos, pvz., apskrities socialinio aprūpinimo, draudimo įstaigos, jaunimo ugdymo komitetas, kvalifikacijos kėlimo mokyklų kuratoriumas ir t. t. Dar buvo vadinamieji miestai be apskričių (turintys daugiau kaip 25 000 gyventojų). Rytprūsių provincijoje tokie buvo Karaliaučius, Įsrutis, Tilžė, Alenšteinas ir Elbingas.

III. MIESTAI. 1. Miesto delegatų susirinkimas (vok. Stadtverordnetenversammlung) spręsdavo svarbiausius miesto reikalus, pvz., preliminari biudžeto sąmata, nebiudžetinių išlaidų asignavimas, vadovaujančių miesto valdininkų rinkimai (rinkimų tvarka kaip ir provincijos landtago bei apskrities atstovų susirinkimo). Susirinkimui vadovavo miesto delegatų vadovas. 2. Magistratas (vok. Magistrat). Jo funkcija – einamasis miesto administravimas. Jį sudarė burmistras (ar keli burmistrai) ir miesto tarėjai, kurių dalis buvo etatiniai darbuotojai, kita dalis – renkami iš miesto piliečių 1 kadencijai. 3. Burmistras (vok. Bürgermeister), esant keliems burmistrams – pirmasis burmistras ar vyriausiasis burmistras, buvo magistrato kolegijos pirmininkas ir administracijos vadovas. Kiti magistrato nariai buvo jo referentai, atsakingi už atskiras miesto valdymo sritis. Burmistrą ir miesto tarėjus, dirbusius 1 kadenciją, rinkdavo miesto delegatų susirinkimas, rinkimus patvirtindavo valstybinė priežiūros įstaiga (vok. Staatsaufsichtsbehörde). Be magistrato, dar buvo įvairių specialių komitetų, pvz., mokyklų deputacija, finansų komisija ir t. t. 4. Bendruomenės (vok. Landesgemeinde). Savivaldos funkcijas vykdė politinė bendruomenės atstovybė, renkama pagal proporcinę sistemą rinkimo teisę turinčių bendruomenės narių. Einamuosius valdymo reikalus tvarkė bendruomenės valdyba (vok. Gemeindevorstand): valdybos pirmininkas ir 2 posėdininkai. Mokyklų reikalams spręsti buvo speciali mokyklų valdyba.

Atskirų profesinių šakų savivalda. Pramonės, prekybos, amatų ir ž.ū. reikalams buvo specialios profesinės atstovybės-tarnybos, turėjusios tam tikrų įgaliojimų, pvz., mokinių įvairioms šakoms rengimas, mokymo įstaigų kūrimas ir išlaikymas, ekspertizės išvadų teikimas valstybinėms įstaigoms, šakos interesų atstovavimas valstybės ir kitose įstaigose.

I. ŽEMĖS ŪKIO RŪMAI (vok. Landwirtschaftskammer) Karaliaučiuje. Jų nariai buvo renkami iš žemės ūkio luomo ir išlaikomi iš žemės ūkio įmonių mokamų nario mokesčių. Einamuosius reikalus tvarkė visuomeniniais pagrindais renkamas prezidentas, padedamas etatinių referentų, vadovaujamų etatinio direktoriaus. Kita rūmų veiklos sritis buvo žemės ūkio šakų (sėklininkystė, gyvulininkystė, bandymų draugijų kūrimas ir kita) konsultavimas ir skatinimas, žemės ūkio mokymo įstaigų (pvz., žemės ūkio žiemos mokyklų su paralelinėmis klasėmis mergaitėms) kūrimas.

II. PRAMONĖS IR PREKYBOS RŪMAI (vok. Industrie- und Handelskammer) veikė Karaliaučiuje, Alenšteine, Įsrutyje, Tilžėje ir Elbinge (su filialu Marienwerderyje). Kiekvieniems rūmams vadovavo prezidentas.

III. AMATŲ RŪMAI. 1. Centriniai amatų rūmai (vok. Haupthandwerkskammer) Karaliaučiuje, vadovaujami prezidento. 2. Amatų rūmai (vok. Handwerkskammer) Karaliaučiuje, Elbinge, Gumbinėje, Alenšteine, vadovaujami pirmininkų. Pramonės ir prekybos bei Amatų rūmų narystė bei išlaikymas reglamentuoti kaip ir Žemės ūkio rūmų.

Priedas. Iš kultūros įstaigų, pavaldžių atsakingam ministrui, paminėtinos šios įstaigos Karaliaučiuje ir provincijoje: Universitetas, Žemės ūkio institutas su Veterinarijos klinika, Aukštesniųjų mokyklų pedagogikos seminaras, Valstybinė meno akademija, Valstybinė observatorija, Aukštoji prekybos mokykla, Valstybinė gintaro įmonių direkcija, Valstybės archyvas, Matų patikros direkcija; Brunsbergo valstybinė akademija (su Katalikiškosios teologijos ir filosofijos fakultetais); Elbingo pedagoginė akademija. Visos šios gausios įstaigos, sudėtinga krašto valdymo sistema lėmė lietuvininkų likimus, visą gyvenimą Mažojoje Lietuvoje.

Dar skaitykite administracinis teritorinis suskirstymas.

l: Paschasius. Die in der Provinz Ostpreußen ansässigen Behörden//Stuhlfath, Ostpreußen und Freie Stadt Danzig. Berlin–Leipzig, 1931, S. 315–322.