klebonas

klebõnas (lot. plebanus – kaimo dvasininkas, plebs – liaudis, prastuomenė), kunigas, parapijos valdytojas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje terminas imtas vartoti 1387 Jogailai pradėjus krikštyti Lietuvą. Didžiojoje Lietuvoje plebonais vadinti parapijas valdantys dvasininkai. Kiek vėliau terminas imtas vartoti liuteronų ir Mažojoje Lietuvoje. Čia jis reiškė kunigas. Antai Baltramiejus Vilentas, 1575 išleidęs Enchiridioną, antraštėje nurodė, kad spaudinys skirtas dėl paspalistų Plebonų ir Koznadijų (lenk. pospolity – visas, visuotinis; kaznodziej – pamokslininkas, kunigas). Jonas Bretkūnas, 1590 baigęs versti į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą, pirmame lape užrašė: Biblia, tatai essti wissas Schventas Raschtas, lietuwischkai perguldytas per Jaana Bretkūną, lietuvių pleboną Karaliauciuj; Knygoje Margarita theologica (1600) antraštiniame lape S. Vaišnoras nurodo, jog knyga perguldita per Simona Waischnorą warnischkį pleboną Ragainės (čia dar pavartota ir forma klibonas). Tačiau XVII a. II pusėje ir vėliau jau rašoma klebonas. Tokia lytis nurodyta 1653 Danieliaus Kleino gramatikoje, 1722 išleistame Martyno Liuterio Mažajame katekizme. A. F. Šimelpenigis savo eiliuotoje Biblijos pratarmėje 1755, apgailėjęs, kad ji nebuvo išspausdinta, rašė: Ale brangų skarba tą / Tad negavo Lietuva: / Ar klebonų tinginys, / Ar kitokia priežastis / Kalta yr’, kad knygos tos / Druką tad nėr mačiusios. Vėliau Mažojoje Lietuvoje parapiją valdantys kunigai vadinti pirmaisiais kunigais. Jeigu bendruomenė buvo didelė, dirbo keli dvasininkai, jie atitinkamai vadinti antraisiais, trečiaisiais kunigais. Parapijose palei Didžiosios Lietuvos sieną pirmasis kunigas kartais vadintas dar ir klebonu. Dažniau klebonais vadinti katalikų kunigai.

Albertas Juška