kraitis

kratis, tėvų duodamas asmeninis turtas tekančiai dukrai. Kraitį sudarė įvairūs audiniai, drabužiai, patalynė, baldai (kraičio skrynia ar kuparas, spinta, komoda, indauja, staklės, ratelis, kultuvės ir kita). Audiniai – pačios merginos išausta lininė drobė, pakulinis, pašukinis, trinytas, maišinis audeklas, raštuoti ir paprasti rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės, vilnoniai ir skaroms skirti audiniai, milas drabužiams, daug juostų, siaurų juostelių (pakelės) kojinėms susirišti, megztos pirštinės ir kita. Drabužiai – keliolika pasiūtų marškinių, marginių, liemenių, pamuštinė (kailiniai), galvos apdangalai ir kita. Į kraitį įėjo ir patalynė – bent dvejos duknos (pūkiniai patalai), iki 10 pagalvių iš geriausių žąsies plunksnų bei pūkų. Kraitis buvo asmeninė moters nuosavybė, naudota šeimos reikalams. Jei žmona mirdavo praėjus metams po vestuvių arba jei nebūdavo palikuonių, nepanaudotas kraitis galėjo būti grąžintas jos tėvams. Jei likdavo vaikų, mirusiosios kraitis atitekdavo jiems. Nuotakos kraitis vežtas į vyro namus prieš vestuves arba kartu su jaunąja. W. Obgartelis Gumbinės apskrities apraše teigė, kad vežimas su jaunosios kraičiu seka paskui išvežamos jaunamartės vežimą. Kraitis XVI–XVII a. vežtas į vyro namus. Apie tai liudija 1638 Įsruties ir kitų lietuviškų apskričių bažnytinės vizitacijos dokumentas Recessus generalis [Generalinis aplankymas]. Jame rašyta, kad jaunoji būriui jaunikio palydovų pagal paprotį išdalijanti daug dovanų: drobės, marškinių, nosinių, megztų vilnonių daiktų ir pinigų, o iš svečių tegaunanti labai menkas dovanėles. Dokumente draudžiamas toks jaunosios dovanų dalijimas. Theodoras Lepneris knygoje Der Preusche Littauer... [Prūsų lietuvis, 1690] paaiškina, kiek medžiagos reikėję vieniems vyriškiems marškiniams, kokio ilgio ir pločio turėję būti rankšluosčiai. Pačios merginos visa tai nudažo, suverpia, išaudžia. Jeigu jaunikis turi didelę garbingą palydą, kiek tada jaunoji privalo padovanoti įvairiausių dovanų drobe, marškiniais, rankšluosčiais, megztais vilnoniais daiktais, pinigais; visa, ką ji jaunystėje yra suverpusi, išaudusi, numezgusi ir pasiuvusi... Per tokį iššvaistymą daugelis marčių tampa visai neturtingos... T. Lepneris pritaria, kad valdžia turėtų tokias gausias dovanas uždrausti. Matas Pretorijus, aprašydamas XVII a. pabaigos lietuvininkų vestuves, mini daug tokių atvejų: Visu keliu, kur tik pravažiuoja laukų ežias, marti privalo numesti rankšluostį su juosta, taip pat prie jaunikio sodybos ar klėties... Kai būna prikelta, anytai turi dovanoti marškinius, kitus – jaunikiui, kuriais jis apsivelka, taip pat ir anyta apsivelka, dar kitus padovanoja šešurui. Tada marti dovanoja marškinius mošai. Jeigu jų yra daugiau, tai dar ir rankšluostį su juosta ar porą juostų kelnėms susijuosti. Turi apdovanoti ir jos laukusius, jai pagarbą parodžiusius, prie klėties dainavusius, šokusius. [...] Kai ją atveda iš klėties į trobą, dieveris būna atsigulęs skersai durų. Marti tuojau padovanoja rankšluostį ir juostą. Kai anyta prie židinio pasisodina marčią ir ima šildyti jos kojas, marti turi vėl ką nors padovanoti. Dar prieš tai anytai duoda nuometą ar ką nors iš drobės. Pavalgius dieveris su moša paima marčią, veda prie visų sodybos pastatų. Priešais kiekvieną pašoka ir turi visus trobesius apdovanoti. Stebima, kad marti jaučių, arklių ir kiaulių tvartuose ant slenksčio padėtų pinigų, avių tvarte – juostą, tik karvių tvarte – nuometą. Jaujon skubiai įmeta pinigų. Prie kitų pastatų numeta, ką nori. Ją nuveda į vyšnių ir obelų sodus, ir čia ji turi ką nors numesti, taip pat ir žardui... Vedama pro vartus ar lipynę irgi turi ką nors numesti, taip pat ir prie šulinio. Jeigu pritrūksta nosinių ar juostų, turi išsipirkti pinigais. Visus padėtus daiktus 2 vaikinai sukabina ant jaučių jungo ir džiaugsmingai perneša į trobą... Kai šešuras atneša vadinamąją marčios alaus statinaitę, marti ant jos uždeda drobės gabalą ar rankšluostį, skersai perjuostą juostą. Tai atitenka anytai. Merginos kraitis turėjo būti didelis. Iš vėlesnių laikų aprašymų žinoma, kad kraitvežiai, išsipirkę kraičio skrynias iš jaunosios motinos ir išnešdami jas iš klėties, vengia skrynią statyti ant slenksčio, kad kraitis negrįžtų atgal. Kraičio skrynia vežta neužrakinta, kad greičiau ištekėtų kitos to kaimo merginos.

L: Recessus generalis der Kirchen – Visitation Insterburgischen undanderer Littawischen Embter im Herzogthumb Preussen. Königsberg, 1639; Lepner T. Der Preusche Littauer. Danzig, 1744, S. 47–48; Prätorius M. Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne. Berlin, 1871, S. 84–92; Obgartel W. Der Regierungsbezirk Gumbinnen. Insterburg, 1911, S. 149.

Angelė Vyšniauskaitė