Klaipėdos lietuvininkų parapija
Klapėdos lietùvininkų parãpija. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo riteriai, 1252 pastatydinę Memelburgo pilį, apie 1258 pasirūpino ir maldos namais apkrikštytiems vietos gyventojams. XV a. jiems skirta Šv. Mikalojaus bažnyčia stovėjo dabartiniame Danės kairiajame krante. Pamaldos kaip visur laikytos lotynų kalba, pamokslai sakyti vokiškai. Į vietos žmonių kalbą juos vertė specialus tolkas (jam buvo numatyta atskira vieta prie sakyklos). 1525 nugalėjus Reformacijai Prūsijos kunigaikštystėje, naująjį tikėjimą imta skelbti lietuviškai. Iki 1557 lietuviškas pamaldas laikė ateivis iš Didžiosios Lietuvos Mikalojus Blotnas, po jo 1558–1560 (?) Johannas Scultetus, 1598–1604 Lazarus Sengstockas. XVII a. plečiantis miestui bei prireikus jį apjuosti ištisine gynybine siena, apie 1627 senoji bažnyčia nugriauta. Laikini maldos namai įrengti Vitėje, tam pritaikius užeigos namus. Nauja trijų navų halės tipo bažnyčia pašventinta tik 1687. Ji stovėjo Friedricho priemiestyje, Akmens Pylimo gatvės šiaurinėje pusėje, priešais reformatų maldos namus. Buvo kukli, tačiau nemaža: 42 m ilgio, 23,2 pločio ir 9,4 m aukščio (iki stogo). 1854 gaisras Klaipėdoje ją sunaikino. Atstatyta 1856 pabaigoje pagal garsaus vokiečių architekto Augusto Stülerio projektą. Liko trijų navų, be apsidės ir bokšto, tačiau vidus (ypač altorius, sakykla, krikšto patalpa) ištisai atnaujintas. Altorių puošė nežinomo dailininko paveikslas, vaizdavęs Kristaus guldymą į karstą, spalvoto stiklo langai. Klaipėdos lietuvininkų parapijoje kunigavo lietuvių raštijos darbuotojai Jonas Lėmanas (1638–1664), Matas Pretorijus (1661–1664), A. Davidas Liuneburgas (1726–1743), C. Rudolphas Jacoby (1860–1881), Janis Pipiras (1887–1912) ir kiti. Parapija buvo gausi: 1848 priklausė 15 600, 1878 – 16 000, 1936 – 15 000 žmonių, todėl nuo 1709 čia dirbo jau du, o nuo 1860 trys dvasininkai. Stiprėjant germanizacijos politikai, 1852 įsakyta laikyti ir vokiškas pamaldas. Tad senasis pavadinimas Lietuvininkų bažnyčia nebetiko, ją imta vadinti Laukininkų bažnyčia (vok. Landkirche), vėliau dar – Žemdirbių (Žemininkų) bažnyčia, galiausiai – Jokūbo (ar Šv. Jokūbo) bažnyčia. Nuo seno veikė Klaipėdos lietuvininkų parapinė mokykla. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje bažnyčia kiek apgriauta, bet 1946 vasarą joje vėl laikytos pamaldos. Vėliau SSRS kariuomenės dalinys pastatą susprogdino. Jo vietoje pastatytas restoranas. 1947–1959 pamokslauta žvejo Jono Kaitinio sodyboje, 1959–1990 – miestiečių kapinių buvusioje koplyčioje (kartu su Klaipėdos stačiatikiais), vėliau – miestiečių parapijos name. Pamaldas laikė sakytojai, atvykstantys kunigai Mikas Preikšaitis, Jonas Kalvanas, Martynas Klumbys, Jurgis Gavėnis. 1976–1993 kunigavo Kurtas Moras, jį pakeitė sūnus Reinholdas Moras. Bendruomenėje XX a. pabaigoje buvo per 1500 žmonių. Pamaldos retkarčiais laikomos ir vokiečių kalba.
Albertas Juška
Iliustracija: Klaipėdos Laukininkų gatvės kairėje matyti Jokūbo, dešinėje – Reformatų bažnyčios. Atvirukas, iki 1939 / Iš Dionizo Varkalio rinkinio
Iliustracija: Klaipėdos evangelikų liuteronų parapijos jaunieji giedotojai, 1990
Iliustracija: Nugriautos Jokūbo bažnyčios paminklinės plokštės dalis su parapijiečių pavardėmis: Mikalauski, Mikoleit, Mitzkus, Naujoks...