žemaičiai

žemačiai, etninė grupė, kurią jungia bendras istorinis, etnokultūrinis ir kalbinis paveldas.

Žemaičių tapatybė ir teritorija. Manoma, kad žemaičiams pradžią davė V–VIII a. dabartiniame Žemaitijos centre buvusi baltų gentis. Istoriniuose šaltiniuose žemaičių vardas ir žemaičių kunigaikščiai Erdivilas bei Vykintas pirmą kartą paminėti 1219 Ipatijaus kronikoje. XIII a. I pusėje žemaičiai kariavo su Kryžiuočių ordino (toliau – Ordinas) šaka Livonijos ordinu, 1236 IX 22 laimėjo svarbią pergalę Saulės mūšyje (nepaisant to, Ordinas įsitvirtino Klaipėdoje). 1255 vyriausiu žemaičių karo vadu išrinktas Algminas pasiūlė visų baltų kilčių kovos prieš Ordiną idėją. Lemtingas posūkis šiame procese įvyko po Durbės mūšio (1260 VII 13), kurio metu žemaičiai visiškai sutriuškino Ordiną ir jų pagalbininkų karines jėgas. Tai paskatino prieš Ordino valdžią sukilti kuršius, žiemgalius, estus, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas.

1261 žemaičiai, siekdami palaikymo bendroje kovoje, paprašė Lietuvos karaliaus Mindaugo globos. Kadangi prieš tai Mindaugas žemaičius du kartus (1253 ir 1259) buvo užrašęs Ordinui, susiformavo dvilypė padėtis – Žemaičiai juridiškai buvo užrašyti Ordinui, bet realiai jungėsi su Lietuva. Ši dvilypė padėtis atsiliepė ir nebaigtam žemaičių integravimuisi į Lietuvos valstybę XIII a. pabaigoje–XIV a. Žemaičiuose išnyko vietiniai kunigaikščiai, aktyvesnes pozicijas, ypač formuodami gynybinę sistemą, užėmė Lietuvos valdovai, krašto vidaus gyvenimą palikdami žemaičių savitvarkai. Ši aplinkybė ir juridinė kitokio statuso pusė formavo žemaičių savitą tapatumą.

XIII a. II pusėje besijungiant į Žemaitijos ir Lietuvos teritorijas atsikeliančioms baltiškosioms kiltims, apie XIV a. vidurį žemaičiais ima vadintis ir dalis kuršių, skalvių bei žiemgalių. Tiek dėl XIII a. susiklosčiusios padėties, tiek dėl XIV a. įvykusių Žemaitijos užrašymų Ordinui (Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos 1382, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1384, 1392, 1398), nusistovėjo ir Žemaitijos rytinė riba, kurią Antanas Salys nusakė taip: rytuose Nevėžis iki jo santakos su Vadaktimi XIV a. skyrė Ž[emaičius] nuo Aukštaičių. Nors jau po Žalgirio mūšio (1410 VII 15) Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos buvo perduota Lietuvai, galutinai jai atiteko tik 1422 Melno sutartimi.

Administracinė sistema. Po 1410 Žemaitija tapo seniūnija, nuo XV a. 5 dešimtmečio pradedama vadinti ir kunigaikštija; Abiejų Tautų Respublikos oficialiuose dokumentuose Žemaitijos kunigaikštystės terminas vartojamas nuo 1611. Vidiniai administraciniai vienetai formavosi XIII–XIV a. šaltiniuose minėtų žemių pagrindu. Šiuo laikotarpiu Žemaitija dažniausiai buvo minima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų užrašymuose Ordino livoniškajai bei prūsiškajai šakoms. 1253 liepą pirmą kartą didžiąją Žemaitijos dalį livoniškajai Ordino šakai užrašė Lietuvos karalius Mindaugas. Šaltinyje tarp užrašomų Žemaitijos žemių minimos Raseinių (Rasseyne), Laukuvos (Lukowe), Betygalos (Betegalle), Deinovės (Deynowe), Ariogalos (Eregalle), Kulėnų (Kulene), Karšuvos (Karsowe), Kražių (Crase), Nadruvos (Nedrowe), Veižių (Weyze aliud Weyse), Vangių (Wange) žemės. XIII–XIV a. šalia minėtų pradeda figūruoti dar Tverų, Medvėgalio, Knituvos, Viduklės bei Šiaulių žemės.

XV–XVI a. žemės palaipsniui virto valsčiais. XVI a. I pusėje buvo 29 Žemaitijos kunigaikštystės valsčiai. Iš jų Josvainių, Veliuonos, Šiaulių ir Vilkijos valsčius visą laiką administravo Lietuvos didieji kunigaikščiai. Nuo 1527 tiesioginiam valdymui Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis perėmė Ariogalos, Pajūrio, Beržėnų, Palangos, Biržinėnų (Biržuvėnų), Rietavo, Gondingos, Telšių, Tverų, Karšuvos, Užvenčio, Didžiųjų ir Mažųjų Dirvėnų valsčius. Žemaitijos seniūnas visą laiką administravo Karklėnų, Platelių, Kražių, Raseinių, Medingėnų, Tendžiogalos, Patumšių, Viduklės, Pavandenės ir Žarėnų valsčius. Be išvardytų valsčių Žemaitijos žemei, nuo 1442 formaliai, o nuo 1611 oficialiai – Žemaitijos kunigaikštystei priklausė Jurbarko ir Skirsnemunės dvarai. Pati Žemaitijos kunigaikštystė tęsėsi į pietus ir už Nemuno, apimdama didžiąją dabartinių Zanavykų dalį su Virbaliu.

1564–1566 vykdant teisminę-administracinę reformą Žemaitijoje buvo suformuota teisminė apygarda (reparticija) su centru Raseiniuose. 1764 įkurta antroji, Telšių apygarda; 1775 jos centras perkeltas į Šiaulius. Per 1791 reformą suformuotos 3 teisminės apygardos: Raseinių, Šiaulių ir Telšių. Iki pat Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Raseinių teisminė apygarda buvo svarbiausia. Administraciniu aspektu teisminės apygardos XVIII a. pabagoje laikytinos didžiaisiais pavietais, apėmusiais keletą smulkesnių mažųjų pavietų. Didžiųjų pavietų pagrindu XIX a. Rusijos administracija suformavo Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskritis. Bet dar XIX a. I pusėje lenkų kalba rašytuose dokumentuose buvo vartojama didžiojo pavieto sąvoka (Raseinių, Šiaulių ir Telšių pavietai, o ne apskritys; pastarąjį pavadinimą naudodavo tik vertime į rusų kalbą). Senųjų didžiųjų pavietų ribas šiek tiek pakeitė XIX a. Kauno apskričiai priskirtos Veliuonos ir Vilkijos teritorijos. 1919 liepą įsigaliojęs Lietuvos Respublikos Apskričių sienų ir jų centrų įstatymas šią padėtį įtvirtino. Žemaitijos regiono rytinių apskričių ribos iš esmės nepasikeitė ir po 1930 administracinių pertvarkymų.

Paskutinį kartą visos Žemaitijos regiono istorinės ribos Žemaitijos kunigaikštija oficialiai buvo pavadintos 1918 Lietuvos Respublikos vyriausybės Versalio taikos konferencijos vadovams įteiktame žemėlapyje, kuriame buvo nurodytos XVIII a. pabaigos Žemaitijos istorinės ribos.

Žemaitijos krikščioninimas. Dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių žemaičiai ilgiausiai iš baltų kilčių priešinosi Ordino jėga vykdomam krikščioninimui. XV a. pradžioje žemaičiai, kuriuos Salyno sutartimi Vytautas buvo užrašęs Ordinui, dar bandė pastarojo vykdomiems pertvarkymams priešintis. Padėtis pasikeitė po Žalgirio mūšio. 1413 Vytautas su Jogaila ėmėsi Žemaičių krikšto. 1417 Konstanco bažnytiniame susirinkime buvo įsteigta Žemaičių (Medininkų) vyskupija. Dėl Vytauto kišimosi į vidaus gyvenimą, religijos reformos ir komplikuotos politinės padėties 1418 žemaičiai sukilo. Vėliau krikščionybės įsitvirtinimas žemaičiuose vyko intensyviai.

XVI a. I pusėje, prasidedant Reformacijai, iš Žemaičių buvo kilusi eilė kunigų, tarp jų ir pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Jau XVI a. kūrėsi pirmosios evangelikų liuteronų bendruomenės (iki šiol išliko Tauragėje ir Kelmėje). Reformacija ir Katalikų Bažnyčios reforma (XVI a. vidurys–XVII a. pabaiga) turėjo įtakos ne tik krikščioniškųjų vertybių sklaidai, bet ir kultūros bei švietimo plėtrai (1613 Kražiuose įsteigta jėzuitų kolegija). Skirtingai nei Mažojoje Lietuvoje, žemaičiuose stipresnes pozicijas užėmė Katalikų Bažnyčia. Tikintieji savo teises gynė 1886 (Kęstaičių bažnyčios gynyba), 1893 (vadinamosios Kražių skerdynės) ir vėliau.

Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos ryšiai. Reformacijos laikotarpiu suintensyvėjo žemaičių ir Prūsijos, ypač lietuviškosios jos dalies – Mažosios Lietuvos – ūkiniai ir kultūriniai ryšiai. XVIII a. pabaigoje–XIX a. I pusėje suintensyvėjo migraciniai procesai – iš Mažosios Lietuvos į Žemaitiją sezoniniams darbams atvykdavo valstiečiai, amatininkai; nuo XIX a. II pusės padidėjo migracija sezoniniams darbams iš Žemaitijos į Mažąją Lietuvą. Kai kurie migrantai pasilikdavo gyventi. Migracija lėmė evangelikų liuteronų bendruomenių kūrimąsi bei bažnyčių statybą XVIII a. pabaigoje–XIX a. Telšiuose, Kretingoje, Švėkšnoje ir kitur. Ypač Žemaitija su Mažąja Lietuva suartėjo XIX a. Tam didesnę įtaką turėjo Rusijos imperijos valdžios spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius organizavo lietuviškų maldaknygių spausdinimą Prūsijoje, daugiausia Tilžėje, ir jų gabenimą į Žemaičius. 1869–1870 išgarsėjo pirma knygnešių byla, kurioje nukentėjo Žemaitijos kunigai, platinę Tilžės klebono Johanno Zabermanno vardu išspausdintas Motiejaus Valančiaus knygutes. Vėliau knygnešystė plėtėsi, apėmė ir pasaulietinių spaudinių gabenimą. Mažojoje Lietuvoje daugėjo spaustuvių, spausdinusių lietuviškas knygas Didžiajai Lietuvai, tinklas.

L: Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987; Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias. 1864–1904. V., 1994; Butrimas A., Žulkus V., Nikžentaitis A., Vaivada V., Aleksandravičius E., Žemaitijos istorija. V., 1997; Tautavičius A., Žemaičiai // Lietuvos sienų raida, t. 2. V., 1997; Merkys V. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. V., 1999; Volumina Legum, t. 3. Petersburg, 1859; Codex Epistolari Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376-1430. Cracoviae, 1882; Лаппо И. И. Великое княжество Литовское во второй половине XVI столетия. Литовско-Русский повет и его сеймик. Юрьев, 1911; Liv-, Est- und Kurländisches Urkundenbuch. Abt. 1, Bd. 1: 1093-1300, Aalen, 1967; Błaszczyk G. Żmudź w XVII i XVIII wieku. Zaludnienie i struktūra społeczna. Poznań, 1985; Vaivada V. Über die Beziehungen zwischen Žemaitija und Herzogtum Preußen im 16. Jahrhundert // Annaberger Annalen. 1996, Nr. 4.

Vacys Vaivada