vaškas

vãškas, bičių vaškas, natūralus polimerinis produktas, pagamintas bičių. Žinomas nuo seno, viduramžiais ir vėliau buvo naudojamas žvakių gamybai, kanceliarijose (antspaudams), dailėje, skulptūroje, pramonėje (laivų statyboje, galvanotechnikoje, dažų ir lakų gamyboje ir kita). Bitininkų (barčių, drevininkų) surinktas vaškas buvo lydomas: karštas pilamas į drobinį maišelį, po to į indą įstatoma pailga lentelė, ant jos pakabinamas maišelis su vašku, spaudžiant į lentelę vaško maišelis voluojamas, kol švarus vaškas subėga į indą. XIII a. prūsai vašką naudojo mainų prekyboje, buvo renkamos vaško duoklės. Valstiečių išgautą vašką surinkdavo Kryžiuočių ordino pareigūnai arba supirkdavo vokiečių pirkliai. Stambesniuose centruose vašką apdirbdavo (lydavo, išskaidrindavo – suliedavo į didelius luitus, antspauduodavo) ir paruošdavo prekybai. Prekyba vašku buvo itin pelninga, pirkliai varžydavosi dėl supirkimo teisės, kildavo daug ginčų. XIV–XVI a. vaškas vežtas į Vakarų Europą, buvo viena paklausiausių prekių. 1552 Labguvos muitinėje dėl didelio vaško pervežimo kiekio vestos atskiros muitų knygos; gautas metų pelnas iš vaško muitų buvo 815 markių, 11 šilingų. Pro muitinę vežamo vaško bendra vertė siekė 158 700 markių. Vašką pirko liejyklos (vaško liejimo formoms), bažnyčios, vienuolynai ir dvarai (žvakėms). XVI a. plito apšvietimui naudojamas aliejus ir kiti degalai, vaško paklausa mažėjo. XVIII–XIX a. plito medaus pakaitalas cukrus, dėl kurio mažėjo medaus ir vaško išgavimo kiekiai. Vaškas naudotas papročiuose ir burtuose. Matas Pretorijus mini iš vaško būrusius prūsų žynius vaškonis.

L: Ivinskis Z. Lietuvos prekyba su Prūsais, t. 1. K., 1934; Kazlauskienė-Piškinaitė L. Bitininkystė Lietuvoje. V., 1995.