medus

medùs. Medus, midus ir vaškas šimtmečius buvo svarbios prekės. Kadangi iš medaus gautos didelės pajamos, netrukus buvo valstybės monopolizuotas. Sodo bičių medus laikytas geresniu už drevių; už jį mokėdavo trečdaliu brangiau. IX a. pabaigoje Wulfstanas rašė, kad prūsai turi daug medaus. Daugybė XV–XVIII a. šaltinių liudija, koks reikšmingas buvo bičių ūkis Prūsoje ir Mažojoje Lietuvoje. XIII a. suklestėjus laukinei bitininkystei medaus ir vaško mokestis buvo Kryžiuočių ordino ekonomikos pagrindas. Ordinas pasikvietė kvalifikuotų bitininkų (iš Nürnbergo ir kitur) ir apgyvendino juos Prūsoje. Bitininkai gaudavo pievų, miško, kur augo dideli kuplūs medžiai, ir juos paruošdavo bitėms laikyti. Vėliau bites ėmė laikyti vis daugiau paprastų kaimiečių. Dideli kiekiai vaško ir medaus vežti į Vakarų Europą per Karaliaučių, Dancigą. 1605–1611 per Klaipėdos muitinę kasmet vežta 14 180 litrų medaus ir 6610 kg vaško. Bičių naikinimas ir medaus vogimas laikytas didele nuodėme, prilygstančia žmogaus nužudymui. Prūsijos valstybė rėmė ir skatino bitininkystę. Beveik kiekvienas ūkininkas laikė porą spiečių savo reikmėms. Sumoderninus bitininkystę ir išplėtojus baltųjų dobilų pievas, medaus derlius vis didėjo. XIX a. pabaigoje medaus gamyba rūpinosi Lietuvos ir Mozūrijos centrinė žemės ūkio draugija, 56 jos padaliniuose buvo 1300 narių. 1899 bitininkų kursai rengti Norušaičiuose, Pilupėnuose, Trempuose ir kitur. Geldapėje surengta apygardos bitininkystės paroda, įteikta daug apdovanojimų tada pasižymėjusiems bitininkams. Kūrėsi bitininkystės susivienijimai (vok. Bienenzuchtvereine). Vienas jų veikė Pilkalnyje. Po Pirmojo pasaulinio karo jam priklausė 600 bitininkų. Šie vidutiniškai laikė po 6 spiečius ir per metus gaudavo apie 15 kg medaus. Per Pirmąjį pasaulinį karą už 5 kg neapmokestinamo cukraus iš vieno spiečiaus reikėjo pristatyti valstybei 1 kg medaus, per Antyrąjį pasaulinį karą – 2 kg už 7,5 kg cukraus. Šis medus skirtas karo ligoninėms. Vaško parduodavo mažai, jį sunaudodavo ūkio reikmėms. 1 kg medaus kainavo 2 markes. Kūrėsi bitininkų sąjungos (vok. Imkerverband). Šios draugijos priklausė bitininkų Krašto sąjungai (vok. Landesverband). 1938 Unguros apskrityje beveik visi 300 bitininkų buvo jos nariai. Jie prižiūrėjo 4625 bičių šeimas. Kiekvienas bitininkas laikė vidutiniškai po 10–12 bičių šeimų, tačiau buvo ir didelių bitynų (pvz., Unguros apskrityje gyvenęs mokytojas Schermutzkis turėjo 110). Parduodamas medus pirkėjams siųstas paštu 5–10 svarų talpos kibiruose arba gabentas traukiniais pieno bidonuose (be kitų ir farmacijos įmonėms). Medų naudojo kaip vaistus nuo kosulio ir gerklės skausmų, gamino meškinį. Didesnių spiečių laikytojai (tarp jų ir 400 spiečių bitynas iš Kusų apylinkių) Vokietijos rinkai tiekdavo pirmarūšį žiedų medų. Nuo XIV a. šaltiniuose minėta ne tik medaus duoklė, bet ir prievolininkai-duoklininkai, kurie duokles atiduodavo vien iš bitininkystės ūkio. Šaltiniuose medaus duoklininkai vadinami datores mellis, censuales mellis, mellificatores, bortniky, beutner (dar barčiai). Medaus reikalauta per rudens derliaus prievoles – ilges. Medaus duoklių iš ūkininkų reikalauta pagal miške turimas dreves, metų medaus derlių. XVI a. kaimiečiai dažnai kasmet turėdavo duoti 1 akmenį (vok. Stein) medaus. Jis buvo svarbiausias saldumynas (iki XIX a. cukrus nežinotas). Medaus reikalauta iš kaimiečių ponų vaikų vestuvėms. Nuo XVI a. daug bitininkų buvo pusininkai, t. y. turėdavo atiduoti savo ponui pusę medaus derliaus už valdomus ir prižiūrimus drevinius medžius. XVII a. medus daugiausia kopinėtas po šv. Mykolo dienos (rugsėjo 29), pasėjus rugius. Už medaus kopinėjimą be dvaro žinios ūkininkai turėjo mokėti baudą. Medaus kopinėjimo dieną iš namų nieko neskolinta. Drausta duoti ar skolinti medaus mirštančiam ligoniui, kad bitės neišmirtų. Bičiulinių bičių drevės ar avilio medus priklausydavo abiem bičiuliams pusiau. XVIII a. II pusėje dvaras imdavo 1/3 medaus duoklės nuo bičiulinių bičių. Pusinio medaus (vėliau 1/4 ar 1/3) atidavimas bičiuliui buvo laikomas garbės skola. Bičiulystės paprotys (t.y. dovanoti kam nors bičių šeimą) atsirado iš prietaro, kad bičių negalima pirkti, parduoti, galima tik dovanoti. Medaus bičiuliai dalydavosi medaus dagos dieną (senovėje ji laikyta šventa). Į ją kviesta visa bičiulio šeima. Kopinėjant bites reikalauta, kad niekas nežiūrėtų pro langus ar tvorą. Medus buvo svarbiausias valgis bitkopio vaišėse. Medus valgytas ir per bitininko laidotuves (tikėta, kad bitės neišnyks, toks mirusysis jų neišsiveš). Bitininkai medų nešdavo bičių neturintiems kaimynams, elgetoms per Velykas, Kūčias (tikėta, kad bitės prineš daugiau medaus). Per Kūčių vakarienę valgyti kūčiukai su medumi ir aguonpieniu. Kartais medumi teptos žaizdos, kad greičiau užgytų.

L: Mietzner F. Der Kreis Schloßberg. Würzburg, 1962; Bitininkystė. V., 1970, p. 5–13; Der Kreis Angerburg. Angerburg, 1973; Dundulienė P. Lietuvos etnologija. V., 1991, p. 62, 63; Piškinaitė-Kazlauskienė L. Bitininkystė Lietuvoje (XV a.–XX a. pirmoji pusė). V., 1995; Račinskas D. Abipus Nemuno // XXI amžiaus priedas, 2001, nr. 2; LE.

Iliustracija: Priekulės mokytojo Danieliaus Gottliebo Settegasto knygos „Naudingos bičių knygelės...“, išspausdintos Karaliaučiuje, antraštinis lapas, 1801 / Iš Alberto Juškos knygos „Mažosios Lietuvos mokykla“, 2003

Iliustracija: Mokytojo Endrikio Radžiūno bitininkavimo vadovas, išspausdintas Klaipėdoje, 1882 / Iš Domo Kauno knygos „Mažosios Lietuvos knyga“, 1996

Iliustracija: Antšvenčių kaimo laukininkas Jurgis Meškaitis su giminaite Liucija prie savo gamybos avilių, 1940 / Iš Aldonos Karvelytės-Preikšaitienės albumo

Iliustracija: Šiaudinių avilių dalys, 2002

Iliustracija: Savadarbis įtaisas – dūlis kopinėjant dūliuoti (dūminti) bites, 2002

Iliustracija: Medsukio dalys Meškaičių sodyboje Antšvenčiuose, 2002