bitininkystė

bitininkỹstė, žemės ūkio šaka – bičių laikymas medui, vaškui ir kitiems produktams (bičių duonai, pieneliui, nuodams, pikiui) gauti. Profesionaliosios bitininkystės įrankiai Mažojoje Lietuvoje buvo sudėtingi. Bitininkai profesionalai imdavo (dagodavo) medų kelis kartus per metus. Jie skyrė kelias medaus rūšis: liepų, dobilų ir kitokį. Ūkininkams bitininkystė duodavo tik papildomų pajamų, medaus sau. Medų jie imdavo vieną kartą per metus (vasaros pabaigoje). Todėl jie neskyrė medaus rūšių. Medaus kaina prilygo sviesto kainai. Pavasarį ūkininkai atidarydavo avilius, juos išvalydavo. Vasarą bites spiečiaudavo (dabojo) seneliai ir vaikai. Išskridusį spiečių sulaikydavo, atsargiai laistydami jį tryškyne. Taip spiečius sulėkdavo į būdelę, apdengtą ąžuolo žieve. Bitininkai profesionalai veisė motinėles (karalienes), kurias brangiai parduodavo. Ūkininkai patys rūpindavosi, kad turėtų spiečių su jaunomis motinėlėmis. Kartu su pirmu spiečiumi išskrisdavo senoji motinėlė. Kiekvienas naujas spiečius buvo mažesnis, bet su jaunesne motinėle. Ūkininkas taip sujungdavo išskridusį spiečių ir senąją motinėlę su jaunesne šeima. Vakare iškasdavo duobutę, į ją įmesdavo truputį kamparo, į ją sukrėsdavo ir pagautą spiečių. Virš duobutės pastatydavo avilį su likusia jaunąja motinėle. Naktį apatinis spiečius nužudydavo senąją motinėlę ir susivienydavo su viršutine šeima, esančia avilyje. Medaus kopimo (dagos) diena būdavo sunki ir linksma. Dirbdavo visa šeima. Ūkininkas iš avilio išimdavo skrynelę su rėmeliais bičių koriams. Bites nubraukdavo žąsies plunksna, rėmelį paduodavo į stubą. Čia moterys ir vaikai peiliais arba specialiomis šakutėmis atverdavo korius. Keturi koriai būdavo įstatomi į centrifugą ir sukami. Medus sulašėdavo į kibirus. Nuolatiniams pirkėjams medus buvo parduodamas stikliniuose induose, kuriuos jie patys atsinešdavo. Per adventą medus jau būdavo sukietėjęs. Tada jį kasdavo stambiu kastuvuku, vyniodavo į pergamentinį popierių ir parduodavo. Smulkių ūkininkų šeimos medų ragaudavo tik per iškilmingas šventes, juo vaišindavo svečius. Medus buvo vartojamas ir kaip vaistas (nuo peršalimo, kosulio). Išsuktų korių išlydytas vaškas buvo parduodamas. Iš dalies vaško su specialiu gniaužtuvu ūkininkai gamindavo korių pagrindus su šešiakampėmis akutėmis. Siuvant odinius batus, pakinktus, t. p. naudotas vaškuotas siūlas, nepraleidęs drėgmės. Rudenį reikėdavo atlikti paskutinį bitininkystės metų darbą – cukriniu vandeniu pašerti bites. Buvo keli šėrimo būdai. Seniausias – iš lėkštės. Cukrinis vanduo būdavo įpilamas į didelę plokščią lėkštę, pridedama smulkintų ilginių šiaudų ir, atidengus avilio dangtį, padedamas viduje. Toks būdas neefektyvus: bitės sujudinamos, negalima pamatyti, ar jos ištuštino lėkštę. Pažangesnis šėrimas – per avilio dangčio skylę. Ištraukiamas medinis kamštis, į skylę įkišamas cukrinio vandens pripildytas butelis. Dar kitas būdas – stiklinis balionas, pilnas cukrinio vandens. Iš jo vanduo lašėdavo į skardinę lėkštelę. Kai tuščią balioną keisdavo pilnu, bitės nebūdavo sujudinamos. Bitininkystė turėjo ir auklėjamąją reikšmę. Ūkininko vaikas galėdavo pats užsidirbti, kai gaudavo bičių spiečių (spietlių). Vaikai išmokdavo dirbti, prižiūrėti bites.

L: Tydekas M. Ūkininkų bitininkystė // Mūsų kraštas. V., 1995, nr. 2, p. 74–76.

Martin Tydecks

Iliustracija: Pėžaičių bitininkų draugija, apie 1931 / Iš Domo Kauno rinkinio